Sakras Art Gallery

Sekuenca filmike

Revista gazeta forume

Statistika

 
Vegėza

RTK

TOP CHANNEL

RTV 21

ALSAT

TV KLAN

KLAN KOSOVA

RROKUM TV

BOTA.AL

ALBANIAPRESS

ALBINFO

EXPRESS

KOHA DITORE

ZĖRI INFO

KOSOVA SOT

BOTA SOT

GAZETA METRO

KALLXO COM

LAPSI.AL

ZEMRASHQIPTARE

KOSOVA PRESS

TELEGRAFI

EUROPA E LIRĖ

ZĖRI I AMERIKĖS

PSIKOLOGJIA

TRIBUNA SHQIPTARE

SHĖNDETI

DITURIA

PRESHEVA.COM

GJUHA SHQIPE

KOSOVARJA

RADIOPROJEKT

RRĖNJĖT TONA

Argėtime - Anekdota popullore shqiptare (15)

ANEKDOTA POPULLORE SHQIPTARE (15)

      Anekdotat, kėto thėnie tė menēura, kėto tregime tė shkurtra shpotitėse e satirike, pėrmes sė cilave interpretohen dukurit e ndryshme shoqėrore, ndodhi tė personaliteteve tė njohura etj., japin njė pasqyrim metaforik por edhe alegorik tė realitetit tonė me tė cilinė pėrballemi ēdo ditė.

            Kėto tregime tė zgjuara, qė ishin karakteristik komunikimi tek shumė popuj ballkanas nė tė kaluarėn, e nė veēanti nė disa treva shqiptare (ku akoma janė prezent, edhe pse tė zbehura nga evoluimi kohorė), arrijnė qė pėrmes mesazheve tė japin aspekte nga jeta, nė dukje tė vogla, por me vlerė pėrgjithėsuese, duke i vėnė nė lojė klasat sunduese, pushtuesit, tradhtarėt, qeveritarėt, personalitetet publike etj., por duke mos lėnė pa atakuar as problemet e ndjeshme sociale, ekonomike, politike etj.

            Shkathtėsia e kėtij komunikimi tė drejtpėrdrejt me dėgjuesin dhe roli si mburojė a si shtizė ndaj kundėrshtarit, i kanė siguruar anekdotave, por edhe aforizmave, fjalėve tė urta etj. njė vend tė rėndėsishėm nė thesarin e kulturės shqiptare, por edhe njė jetė tė gjallė e aktive, me njė humor tė hollė e satirė therėse, edhe sot e kėsaj dite.

        Anekdotat e vendosura mė poshtė janė bartur nga disa portale interneti.

 

 

 

Njėri nga delegatėt qė morėn pjesė nė shpalljen e Pavarėsisė, iu drejtua Ismail Qemalit:

- Mė duket s'e ka vendin aty Luigj Gurakuqi, nė krye tė dhjetė-pesėmbėdhjetė mėsuesve dhe tė tri katėr shkollave. Ai duhet tė ishte sė paku ministėr i Luftės.

Ismail Qemali, duke qeshur, iu pėrgjigj:

- Luigj Gurakuqi, nė krye tė gjeneralėve tė tij arsimtarė, do tė luftojė kundėr armikut mė tė tmerrshėm e mė tė rrezikshėm tė popullit tonė qe tash sa shekuj ėshtė ulur kėmbėkryq nė vatrat tona; kundėr errėsirės dhe padijes. Sepse duhet ta dish, mik i dashur, se njė komb pa dije e arsim ėshtė gjysmė i lirė. Pra, jo ministėr po kryeministėr tė luftės e kemi zgjedhur Gurakuqin. Mė thuaj tani, kujt nga ne, pėrveē atij, i takonte ky vend?

 

  

 

Pas shpalljes sė Pavarėsisė, mė 1912, njė gazetar anglez e pyeti Ismail Qemalin:

- Si do t'i bashkoni nė njė shtet katolikėt e Veriut me myslimanėt e Shqipėrisė sė Mesme me ortodoksėt e Jugut?

Dhe Ismail Qemali ia priti:

- Mos kini frikė, zotėri. Ata janė bashkuar e bėrė njėsh prej kohėsh, pėrmes kultit tė tė njėjtit atdhe, tė cilin e kanė nė zemėr prej shekujsh pėrpara se t'i sillnin tė huajt kėto besime!

 

 

 

Ismail Qemali kur vajti nė Londėr pėr t'u takuar me Kryeministrin e Anglisė, e shoqėronte Isa Buletini.

Isa Buletini nė brez kishte vėnė dy kobure.

Mirėpo, kėshtu tė armatosur nuk e linin tė hynte nė kryeministri dhe bėnė fjalė me tė. Ismail Qemali i bėri me shenjė tė dorėzonte armėt.

Kėtė punė e mori vesh edhe kryeministri e, nė bisedim e sipėr, si me tė qeshur i tha Isa Buletinit:

- Sido qė tė jetė e ēarmatosėm edhe shqiptarin.

- Shqiptarėt s'ka burrė t'i ēarmatosė - u pėrgjigj Isa Buletini dhe nxori koburen tjetėr qė kishte fshehur.

 

 

 

Njė natė para se shovinistėt serbė t'i zinin pusi dhe ta vrisnin pabesisht mėsuesin Shtjefėn Gjeēovi, ai i mblodhi nxėnėsit nė shkollėn e tij, nė fshatin Zym tė Prizrenit dhe u pėrsėriti, si gjithmonė pas ēdo mėsimi, kėto fjalė:

"Shqypnia asht vendi ku kena le e na jena vetėm shqiptarė. Gjuha jonė asht shqypja. Kėto mos i harroni kurrė, fėmijė tė dashur".

Dhe atė mbrėmje, kur do tė kthehej pėr nė shtėpi, rojtari i shkollės i tha:

- Ruaju, zotni Shtjefėn. Armiqtė tė kanė vu nė shenjė e nuk e durojnė kėtė shkollė shqipe!

- Ani ē'ka!, - u pėrgjegj duke qeshur Gjeēovi - Mua edhe mund tė mė vrasin, por gjuhėn dhe kombin shqiptar nuk do tė mund t'i vrasin kurrė…

 

 

 

Kundėr forcave shqiptare, pėr mbrojtjen e Ulqinit, tė udhėhequr nga Memet Beci, Mehmet Gjyli dhe Isuf Sokoli, morėn pjesė jo vetėm repartet malazeze dhe osmane, por edhe flota britanike.

Kur pa anijet angleze nė ujėrat e Ulqinit, Isuf Sokoli u tha bashkėluftėtarėve tė tij:

- Kjo Anglia nė njėrėn anė thotė se do t’u jap popujve lirinė, nė anėn tjetėr dėrgon flotėn pėr tė na detyruar tė zgjedhim midis skllavėrisė dhe vdekjes. Kjo politika angleze, e re apo e vjetėr, qėnka gjithmonė njėsoj: predikon paqen dhe pėrgatitė luftėn!

 

 

 

Kur e pyetėn Kristoforidhin nėse duhej t’u besonin feudalėve tė mėdhenj shqiptarė qė ishin afruar me Lidhjen Shqiptare tė Prizrenit, mė 1880, ai u pėrgjigj:

- Nė thėnēim pėr bejlerėt, agallarėt e zotėrinjtė, ata nuk japin asnjė ndihmė, sepse kanė frikė Portėn e Lartė se u heq privilegjet, kurse dhespotėt, priftėrinjtė e tė parėt e besimeve tė tjera, janė e kanė qenė kundėr besimeve tė popullit.

Ndėrgjegjja kombėtare duhet tė bazohet vetėm te njerėzit e kulluar, dhe ata janė: vegjėlia!

 

 

 

Aleksandri i madh takoi Diogjenin. U afrua pranė tij dhe i tha qė tė shprehte njė dėshirė, tė cilėn, meqė ishte mbret, do t'ia kishte pėrmbushur ai vetė.

Diogjeni iu pėrgjigj: - Hiquni, ju lutem, se hija jote po mė pengon diellin.

Aleksandri e pyeti: - Nuk ke frikė prej meje?

Diogjeni u pėrgjigj: - Ju jeni njė gjė e mirė apo e keqe?

-E mirė - U pėrgjigj Aleksandri.

Diogjeni mbylli dialogun duke thėnė: - Atėherė, pėrse duhet tė kem frikė nga ju?

 

 

 

Njėherė njė pasanik mendjemadh kishte vendosur njė lajmėrim te dera e shtėpisė sė tij: “Kėtu tė mos hyjė asnjė budalla”.

Diogjeni i tha: – Po ti, si do tė hysh?!

 

 

 

Kur filloi gjyqi, njėri nga gjykatėsit i tha Sokratit:

-Ki mendjen, duhet t’i peshosh mirė fjalėt qė do tė thuash kėtu.

Sokrati ia priti me ironi:

- Do t’i peshoj, po tė mė jepni peshoren tuaj tė drejtėsisė, por dyshoj se ju mungon!

 

 

 

Njė mjek i ri e pyeti mjekun e famshėm, Hipokratin:

- Ē ‘parime duhet ta frymėzojnė mjekun nė ushtrimin e profesionit tė tij?

Hipokrati iu pėrgjigj:

- Ta ushtrojė profesionin me urtėsi, thjeshtėsi e pastėrti. Kur tė hyjė nė shtėpinė e tė sėmurit, tė thellohet nė dhėnien e diagnozės dhe tė mos pranojė asnjė ryshfet. Tė ketė parasysh se ai do ta ushtrojė profesionin gjatė, kurse jeta ėshtė e shkurtėr…

 

 

 

Hipokrati, mjeku i famshėm i lashtėsisė, kur po dergjej nė shtratin e vdekjes, u tha atyre qė e rrethonin:

- Po vdes i qetė pasi lashė tre mjekė tė zotė.

Tė pranishmit, tė habitur, e pyetėn:

- Si nuk i dimė edhe ne? Cilėt janė kėta?

Dhe Hipokrati vazhdoi: – Uji, dielli dhe ajri.

 

 

 

Nastradini dėrgoi njė djalė qė ti sillte ujė nga burimi.

- Kujdes se mos thyen shtambėn, i tha, dhe i dha djaloshit njė shuplakė.

            Njė kalimtar pyeti Nastradinit, se pėrse i ra dikujt qė nuk i kishte bėrė asgjė.

- O njeri, tha Nastradini. Do tė ishte e kotė tė ndėshkoja djaloshin pasi ta kishte thyer shtambėn, apo nuk ėshtė kėshtu?

 

 

 

Dikush ftoi Nastradinin tė gjuanin sė bashku por i dha njė kalė qė ishte shumė i ngadaltė. Nastradini nuk tha asgjė. Shumė shpejt gjahtarėt e lanė shumė pas dhe nuk mund ta shihnin. Ndėrkaq filloi tė binte shumė shi dhe nuk ekzistonte asnjė strehė pėrreth. Tė gjithė ata qė merrnin pjesė nė gjah u bėnė qull. Por Nastradini, sapo filloi shiu, hoqi rrobat e tij dhe i palosi. Nė vazhdim u ul mbi rrobat e palosura. Kur shiu pushoi, u vesh dhe u kthye nė shtėpinė e atij qė e kishte ftuar dhe i kishte dhėnė kalin e ngadaltė.

Asnjeri nuk mund tė kuptonte se si nuk ishte aspak i lagur. Pavarėsisht shpejtėsinė e kuajve tė tyre, asnjeri nuk ishte arritur tė gjente strehė nė atė fushė. Nastradini u tha, se arsyeja qė ai ishte i thatė, ishte kali qė i dhanė.

            Ditėn tjetėr i dhanė njė kalė tė shpejtė dhe i zoti i shtėpisė mori kalin e ngadaltė. Pėrsėri ra shi. Kali i tė zotit tė shtėpisė ishte kaq i ngadaltė saqė ai u lag mė shumė se ēdo herė tjetėr, ndėrsa kthehej nė shtėpi me hap kėrmiu.

Nastradini bėri tė njėjtėn gjė si radhėn e kaluar. Kur u kthye nė shtėpi nuk ishte i lagur fare.

- I gjithė faji ėshtė i joti, i bėrtiti i zoti i shtėpisė. Mė bėre t’i hipja atij kali tė tmerrshėm.

            - Ndoshta edhe ti nuk bėre diēka nga ana jote pėr kėtė problem, nė mėnyrė qė tė mund tė mbetesh pa u lagur, i tha Nastradini

 

 

 

Ishte bėrė njėri deputet.

Njė ditė del nė qytet ku takon njė plak nga ana e tij dhe donte ta pyeste se si po e vlerėsojnė punėn e tij popullata andej.

 E thirri plakun, e pėrshėndeti dhe hynė nė njė kafiteri.

Fillojė deputeti ta pyes plakun se si ėshtė me shėndet, si po ju shkojnė punėt andej, a janė popullata e kėnaqur etj. etj...

Plaku ishte i menēur dhe i pėrgjigjej nė ēdo pyetje, por tėrthorazi! 

E pa delegati se plaku nuk donte t’i pėrgjigjej ashtu siē donte ai dhe e pyeti:

-Po pėr mua ēka po thonė? A po mė pėrmend kush?

Plaku po i thotė:  -Valla ty po tė pėrmendin shumė pak, ama nėnėn po ta pėrmendin vazhdimisht!

 

 

 

Njė plakė shkon pėr tė votuar dhe i lutet administratorit:

- Or bir, mė ndihmo tė lutėm, i kam harruar syzet.

- Nuk ka problem, zonjė – thotė njė administrator dhe ia rrethon njė numėr nė listė.

- A mund ta di se pėr kė votuat? – pyeti plaka.

- Jo nuk mundet, zonjė, zgjedhjet janė tė fshehta! – u pėrgjigj administratori.

 

 

 

Nė kohėn kur kishin pas folur edhe kafshėt, kali ja kishte pas falur njeriut tė gjitha mundimet qė ai ja ka sjell atij. Ishin mundime shumė tė rėnda, pasi gjithēka punohej dhe bartej me ndihmėn e kuajve.

Vetėm njė gjė nuk mundte assesi t’ia falte njeriut - qė ja kishte qitur gomarin para pėr t’ia treguar rrugėn!