.

Sakras Art Gallery

Sekuenca filmike

Revista gazeta forume

Statistika

 
Vegėza

RTK

TOP CHANNEL

RTV 21

ALSAT

TV KLAN

KLAN KOSOVA

RROKUM TV

BOTA.AL

ALBANIAPRESS

ALBINFO

EXPRESS

KOHA DITORE

ZĖRI INFO

KOSOVA SOT

BOTA SOT

LAPSI.AL

SHQIP

ZEMRASHQIPTARE

RTV ZIK

KOSOVA PRESS

TELEGRAFI

EUROPA E LIRĖ

ZĖRI I AMERIKĖS

PSIKOLOGJIA

TRIBUNA SHQIPTARE

MEKULIPRESS

DITURIA

PRESHEVA.COM

DREJTSHKRIMI

SEKRETE BUKURIE

KOSOVARJA

Parapsikologji - ATLANTIDA, MES LEGJENDĖS DHE REALES

www.bota.al

ATLANTIDA, MES LEGJENDĖS DHE REALES

      Pėrzierja e historisė sė vėrtetė dhe tė trilluar e bėn tė pamundur tė dimė nėse Platoni kish pėr qėllim qė rrėfimet pėr Atlantidėn tė merreshin seriozisht, por ky nuk ishte shqetėsimi i tij. Ai ishte njė filozof, jo njė historian, dhe nė veprat e tij si Republika, Timaeus, dhe Critias, Platoni foli pėr shtetet e mira dhe tė kėqia

 

 

            Nė shekullin e katėrt para Krishtit, Platoni shkruante se plaku i urtė grek Solon, rreth dyqind vjet mė parė, kish udhėtuar pėr nė qytetin egjiptian tė Saisit. Atje, njė prift i kish rrėfyer atij historinė e njė ishulli tė madh qė shtrihej nė Oqeanin Atlantik, nėntė mijė vjet mė parė.

            Ky ishte, i tha prifti Solonit, “njė ishull nė anėn tjetėr tė gjirit qė ju e quani. . . Kolonat e Herkulit, njė ishull i madh sa Libia dhe Azia bashkė; prej aty, nė ato kohė udhėtarėt mund tė shkonin drejt ishujve tė tjerė, dhe prej tyre nė tė gjithė kontinentin pėrballė, i cili rrethon atė qė mund tė quhet me tė vėrtetė njė oqean”.

            “Nė kėtė ishull tė Atlantidės,” vazhdon Platoni, “ishte ngritur njė dinasti e fuqishme dhe e jashtėzakonshme mbretėrish, qė sundonin ishullin, bashkė me shumė ishuj tė tjerė si dhe njė pjesė tė kontinentit: pėrveē kėsaj, ajo kontrollonte ngushticėn, Libinė, mandej kufijtė e Egjiptit dhe Evropės deri Tyrrhenia [Itali]”. Platoni shkruante se sipas Solonit, fundi i hidhur i ishullit erdhi kur ai u pėrpoq tė pushtonte Athinėn. Athinasit rezistuan dhe vazhduan duke ēliruar tė tjerė, qė ishin skllavėruar. “Mė vonė,” vazhdonte Soloni, “pati tėrmete dhe pėrmbytje jashtėzakonisht shumė tė dhunshėm, dhe nė njė ditė-natė tė tmerrshme, tė gjithė burrat luftėtarė u pėrpinė nga Toka, dhe ishulli i Atlantidės u pėrpi po ashtu nga deti dhe u zhduk”.

            Pak kohė pas kėtij rrėfimi, Platoni shkroi njė dialog tė quajtur Critias. Kėtu ai jep shumė mė tepėr detaje nė lidhje me “bukurinė mrekullueshme dhe bollėkun e pashtershėm” tė Atlantidės. Ka patur tempuj, gjimnaze, kopshte, kanale, dhe ura; kantierė tė mbushur me anije lufte, ndėrtesa prej guri tė bardhė, tė zi, dhe tė verdhė, muret prej bronzi, njė pallat “madhėsia dhe bukuria mahnitėse e tė cilit tė linin pa mend” dhe madje edhe njė pistė pėr gara kuajsh. Critias e ka momentin kulminant kur Zeusi, i zemėruar me arrogancėn e Atlantidasve, mbledh tė gjithė Perėnditė. E teksa Zeusi bėhet gati tė flasė, Platoni befas pushon sė shkruari, duke i lėnė filozofėt tė vrasin mendjen, nė 2500 vitet e ardhshėm, se ēfarė ka ndodhur mė pas. Edhe tė tjerė, pėrfshirė historianė, arkeologė, oqeanografė dhe gjeologė, janė pėrpjekur ta kuptojnė se ēfarė ka ndodhur me Atlantidėn, dhe nėse ajo ka ekzistuar me tė vėrtetė.

            Ka pasur shumė teori, qė e vendosin atlantidėn diku nė Amerikėn e Veriut (kjo u pohua sė pari nga Francis Bacon nė vitin 1626, jo shumė kohė pasi anglezėt u vendosėn atje) nė Marok (kjo sipas arkeologut francez Felix Berlioux, i cili pohoi se kishte gjetur Atlantidėn atje nė vitin 1874). Vendi mė i qartė pėr Atlantidėn, natyrisht, ishte aty ku Platoni tha se ishte: nė Oqeanin Atlantik. Pikėrisht kėtu e vendoste edhe Ignatius Donnelly nė vitin 1882. Ishte i njėjti Donnelly qė argumentonote se Francis Bacon ka shkruajtur veprat e Shekspirit (dhe tė Marloėe), por nė temėn e Atlantidės, Donnelly dukej se kishte edhe logjikėn nė anėn e tij. Pėr grekėt e kohės sė Platonit, Kolonat e Herkulit janė Ngushtica e Gjibraltarit. Pėrtej saj ishte Atlantiku.

            Pėr Donnelly, Atlantida nuk ishte thjeshtė njė ishull. Ky ishte njė kontinent i madh qė lidhte popujt parahistorike tė Evropės dhe Azisė me ato tė Amerikės. Kjo ishte “bota e vėrtetė para pėrmbytjes sė madhe, Kopshti i Edenit, Kopshtet e Hesperides; Fushat Eliziane, Kopshtet e Alcinout; Mesomphal-ėt, Olympos-ėt, Asgard-ėt e legjendave tė kombeve tė lashtė, qė pėrfaqėsojnė njė kujtim universal tė njė vendi madhėshtor, ku njerėzimi i hershėm jetonte nė paqe dhe lumturi”.

            “Perėnditė dhe perėndeshat e grekėve tė lashtė, Fenikasve, Hinduve, dhe Scandinavėve,” thoshte Donnelly “ishin thjeshtė mbretėrit, mbretėreshat, dhe heronjtė e Atlantidės dhe aktet qė u atribuohen atyre nė mitologji janė thjeshtė njė kujtim i ngatėrruar i ngjarjeve reale historike”. Pasi Atlantida u fundos, tė mbijetuarit u nisėn nė rrugėn e tyre nė tė dy anėt e oqeanit. Kjo shpjegonte, ka argumentuar Donnelly, se pse, si egjiptianėt, ashtu edhe vendasit para-kolumbianė tė Amerikės ndėrtuan piramida, pse bimė dhe kafshė tė ngjashme jetonin nė Evropė dhe Amerikė, dhe pse njerėzit nga tė dyja anėt e Atlantikut rrėfenin histori pėr njė pėrmbytje tė madhe. Ishujt e Atlantikut kanė qenė dikur malet e Atlantidės; brazdat nė fundin e oqeanit kanė qenė dikur shtretėrit e lumenjve tė Atlantidės.

            Shkencėtarė mė tė matur, madje edhe nė shekullin e nėntėmbėdhjetė, kanė pohuar gjithfarėsoj problemesh me teorinė e Donnelly. Gjeologėt thanė se kanionet nė fundin e oqeanit ishin pėr shkak tė rrymave nėnujore, dhe jo lumenjve tė pėrmbytur. Gjithnjė e mė shumė shkencėtarėt mbėshtesnin njė shpjegim evolucionist mė tepėr se sa difuzionist pėr zhvillimet e krahasueshme natyrore dhe kulturore nė Evropė dhe Amerikė: ngjashmėritė i shpjegojnė forcat e krahasueshme nė tė dy anėt e Atlantikut, e jo njė paraardhės i pėrbashkėt. Pėr aq sa njerėzit dhe kafshėt prehistorike kanė emigruar nė Amerikė, gjasat mė tė mėdha janė qė tė kenė ardhur nga Azia se sa nga Europa. Sė fundi, ishte problemi i kohės. Donnelly (dhe Platoni) flasin pėr ekzistencėn e Atlantidės nėntė mijė vjet para Solonit, njė periudhė kur – duke gjykuar nga tė gjitha dėshmitė arkeologjike – njerėzit ishin shumė mė tepėr si shpellarė se sa si perėndi tė Olimpit.

 

 

            Me sa dukej, Atlantida ishte njė fantazi, dhe ajo tėrhoqi pjesėn e saj tė fantazistėve. Paul Schliemann, i cili identifikoi veten si nip i Heinrich Schliemann, arkeologu qė zbuloi Trojėn, pretendoi se gjyshi i tij i kishte lėnė njė vazo me mbishkrimin “Nga Mbreti Kronos i Atlantidės.” Kur ai e theu vazon, gjeti nė tė objekte nga Atlantida, megjithėse nuk i shfaqi asnjėherė pėr publikun. Mė vonė u zbulua se Heinrich Schliemann nuk kish patur asnjė nip tė quajtur Paul. Pastaj ka patur psikikė si madamė Helena Blavatsky, e cila mėsoi pėr Atlantidėn nga njė tibetian i vdekur kohė mė parė me emrin Koot Hoomi, dhe (nė vitet njėzetė) Edgar Cayce, qė pa atlantidėn nė ekstazėn e tij. Nė Atlantidėn e Cayce paraqiteshin energji bėrthamore dhe makina fluturuese.

            Ēarls Berlitz, libri i tė cilit nė vitin 1974 rrėmonte nė Trekėndėshin e Bermudės, e pasoi atė me njė libėr nė 1984 ku pėrshkruante forca jo vetėm tė afta pėr tė tėrhequr aeroplanėt dhe anijet nė Atlantik, por edhe njė ishull bashkė me qytetėrimin e tij. Gjithė kjo ishte marrėzi. Pėrveē Timaeus dhe Critias, nuk ka dėshmi se Atlantida ka ekzistuar. Asnjė nga historianėt grekė nuk e kanė pėrmendur Atlantidėn, pėrveēse kanė cituar Platonin. Edhe Herodoti, i cili nuk mund t’i rezistonte njė historie tė mirė, nuk ka thėnė asgjė. Aristoteli, i cili ishte nxėnės i Platonit, dhe e njihte mirė atė, tha troē se “ai qė e kishte sajuar Atlantidėn e la tė zhytet pėrsėri nėn sipėrfaqen e detit.” Nga mesi i shekullit-XX, mes sajesave dhe fantazive, historianėt seriozė kishin konkluduar se Aristoteli kishte tė drejtė, dhe se Atlantida ishte trillim i pastėr.

            Nė vitin 1967, arkeologu spiridon Marinatos zbuloi njė qytet tė varrosur nė ishullin e Egjeut, Thera. Kėtu kishte afreske elegantė dhe sende qeramike nga qytetėrimi Minoan qė lulėzoi nė zonė pas vitit 2000 pes. Kėtu kishte gjithashtu shumė shkėmbinj tė kuq, tė bardhė, tė zinj, tamam si ata qė Platoni tha se kishte nė Atlantidė. Thera mendohet tė jetė shkatėrruar nga shpėrthime vullkanikė, dhe sizmologėt si Angelos Galanopoulos thonė se midis 1600 pes dhe 1400 pes njė vullkan hapi njė gropė tė madhe nė oqean, duke ēuar nė thellėsitė e detit pjesėn mė tė madhe tė Theras. Vullkani shkaktoi gjithashtu tsunamė qė do tė pėrmbytnin Kretėn, qendra e qytetėrimit Minoan. Qytetėrimi mund tė mos jetė zhdukur nė njė “ditė tė vetme e tė tmerrshme,” si tha Platoni, por tsunami mund tė ketė shkatėrruar kaq shumė Kretėn saqė nuk ėshtė rigjetur asnjėherė.

            Provat arkeologjike dhe gjeologjike nuk ishin pėrfundimtare, por kjo ishte njė teori nė lidhje me Atlantidėn qė duhej tė merrej seriozisht. “Atlantida ka ekzistuar nė tė vėrtetė fizikisht, nė Oqeanin Atlantik, jo nė pėrmasat e mėdha tė legjendės... por nė njė dimension mė tė vogėl, mė tė njohur, nė njė det plotėsisht tė njohur prej Platonit”, ka shkruajtur inxhinieri oqeanograf, James Mavor. “Atlantida ndodhet nė vetė Egjeun, dhe nė njė pozicion e rrethana qė do tė kishin garantuar qė shkatėrrimi i saj, i cili nė fakt ka ndodhur, do tė mund tė mbahej mend deri nė epokėn greke, dhe pėrmes Platonit deri tek ne”. Si pėrfundoi atlantida nė Egje, nė vend tė fundit tė Atlantikut?

            Galanopoulos dhe tė tjerėt argumentuan se, edhe pse nė kohėn e Platonit Shtyllat e Herkulit nėnkuptonin Ngushticėn e Gjibraltarit, ato mund tė kenė pasur njė kuptim tė ndryshėm pėr Solonin apo pėr priftėrinjtė egjiptianė tė Sais. Disa spekuluan se nė pėrshkrimin e Solonit pėr Atlantidėn, si njė tokė mė e madhe se Libia dhe Azia mund tė ketė patur njė pėrkthim tė gabuar pėr “mes Libisė dhe Azisė”; domethėnė, nė Egje. Kolonat e Herkulit, atėherė, mund tė jenė dy kepat mė jugorė tė Peloponezit – jo larg nga Thera ose Kreta.

            Gjithėsesi mbetej ende problemi i datave. Galanopoulos pranoi se datimi i Atlantidės nė 9.600 pes ishte “sa i pabesueshme, aq edhe i pamundur.” Pra, shpjegoi ai, Soloni duhet tė ketė keqinterpretuar hieroglifėt egjiptianė. “Kur dimensionet dhe datat janė dhėnė me mijėra, ata janė tė gjithė dhjetė herė mė tė mėdhenj,” argumentoi Galanopoulos. “Kjo duket se tregon qė kur Soloni deshifronte shkrimet egjiptiane, fjalėt ose simbolet qė pėrfaqėsonin 100 ishte ngatėrruar me ata qė pėrfaqėsonin 1.000-ėn”.

            Nė vend tė nėntė mijė vjet, kanė qenė thjesht e nėntėqind vjet midis Solonit dhe Atlantidės. Kjo e vendos rėnien e atlantidės nė tė njėjtėn periudhė kohe tė pėrgjithshme si tė Kretės. Teoria e Kretės – Atlantidė nuk ishte aspak e pranuar universalisht. Njė shumicė e historianėve vazhduan tė argumentojnė se Thera ishte shumė e vogėl pėr t’iu pėrshtatur pėrshkrimi tė Platonit, qė Kolonat ishin Gjibraltari, qė shpėrthimi vullkanik nė Thera erdhi tepėr vonė pėr tė shpjeguar rėnien e Kretės (e jo mė tė Atlantidės), qė Platoni nuk kish pėrmendur askund edhe njė vullkan, dhe se njė pjesė e Theras dhe e gjithė Kreta as nuk ishin fundosur, as nuk ishin humbur.

            Megjithatė, tani Atlantida mund tė diskutohej nė qarqe tė respektuar. “Ishulli i Kretės nuk u gllabėrua nga deti,” shkruante historiani Rodney Castleden nė 1998, “por ndoshta legjenda ishte njė kujtesė e gabuar e asaj qė i ka ndodhur perandorisė tregtare Minoane...

            Ishte sikur rrjeti i padukshėm i rrugėve tregtare dhe kontrolleve politikė qe zhytur nė fund tė Egjeut... thėnė nė mėnyrė metaforike, qe “gllabėruar nga deti.” Castleden, si edhe shumė historianė tė tjerė, besopjnė se Kreta ishte vetėm njė nga legjendat prej nga u frymėzua Platoni. Platoni ish mėsuar me tėrmete, njė i tillė shkatėrroi qytetin bregdetar Helices rreth vitit 373 pes, vetėm njėzet vite para se ai shkroi Timaeus dhe Critias.

            Platoni gjithashtu mund tė ketė pasur nė mendje ekspeditėn e dėshtuar tė athinasve nė Sirakuzė, e cila u zhvillua nė vitin 413 para Krishtit. Disa studiues spekuluan se Atlantida ishte njė alegori pėr Athinėn: nė vend tė kritikonte drejtpėrdrejt athinasit pėr pushtimin e Sirakuzės, Platoni mund tė ketė zgjedhur tė shkruante pėr njė qytetėrim madhėshtor tė mėparshėm, qė u fundos pėr shkak tė ambicieve tė tij imperiale. Brenda dialogėve ka edhe gjurmė tė Luftės sė Peloponezit, qė ndodhi gjithashtu gjatė jetės sė tij. Kjo luftė pėrfundoi me mposhtjen e Spartės nga Athina nė vitin 404 para Krishtit. Ashtu si me aventurėn e Sirakuzės, analogjia ėshtė e paplotė, por mesazhi ishte i qartė: ambicia e tepėrt ishte e rrezikshme.

            Pėr ta theksuar kėtė, Platoni pėrfshiu tek Timaeus dhe Critias elementė tė historisė sė Sirakuzės, Spartės, Athinės, ndoshta edhe Kretės. Duke mos e kritikuar drejtpėrdrejtė Athinėn bashkėkohore, ai e mbrojti veten nga fati i mėsuesit tė tij, Sokrati, i cili u ekzekutua nė 399 para Krishtit. Por Platoni gjithashtu e dinte se kėto elemente do tė kishin jehonė tek lexuesit e tij. Pėrzierja e historisė sė vėrtetė dhe tė trilluar e bėn tė pamundur tė dimė nėse Platoni kish pėr qėllim qė rrėfimet pėr Atlantidėn tė merreshin seriozisht, por ky nuk ishte shqetėsimi i tij. Ai ishte njė filozof, jo njė historian, dhe nė veprat e tij si Republika, Timaeus, dhe Critias, Platoni foli pėr shtetet e mira dhe tė kėqia. Atlantida, edhe pse nuk ekzistoi asnjėherė, ofronte njė shembull tė mirė tė tė dyjave.

 

      /Storica/