|
Humbja e mė tė dashurve, jetės dhe botėkuptimit
mbi tė, i jep dimension plotėsisht tjetėr. Vetėm atėherė qenia mė komplekse
e quajtur njeri, e kupton se jeta qenka njė sprovė e rėndė ballafaqimesh nė
vazhdimėsi. Gjithė ai shkėlqim i jetės, gjithė lumturia qė ofron ajo, gjithė
ajo gjallėri, forcė, energji... zbehet e venitet dhe kthehet nė vuajtje tė
rėndė shpirtėrore qė tė torturon pėrjetėsisht. Edhe pse kjo qenie e di se ky
ėshtė njė proces i pandalshėm, e di se vuajtja nuk ėshtė zgjidhje, e di se
ndjenjat provokojnė veē dhembje tė pafund, megjithatė, vėshtirė pajtohet me
kėtė realitet faktik. Dhe duke mos u pajtuar me kėtė realitet, shpirti i
trazuar bredh nėpėr kohė - lundron nė hapėsirėn e pafund. Kėrkon ngushėllim
pėr ti hedhur sadopak melhem plagės sė rėndė qė ėshtė hapura nė thellėsitė
e zemrės sė tij. Pėrpiqet tė vė paqe me vetėn duke u kapur pas kujtimeve,
kujtimeve qė shpesh kalojnė pragun e reales dhe pėrzihen me imagjinatė,
iluzione e fiksione, por qė kohėn se kthejnė prapa assesi...
Zgjimi i kujtimeve pėr kohėn e kaluar dhe
bredhja nėpėr to, mė sjell ndėr mend ditėt e lumturisė, ditėt e gėzimit,
ditėt e ėndrrave... ėndrrave tė mbetur pezull dhe tė parealizuara, por edhe
e freskon sadopak shpirtin tim tė gjymtuar. Kujtimet dhe ėndrrat pėr njė
moment mbushin hapėsirėn e zbrazėt, mungesėn e pranisė tėnde. Por ato
pėrfytyrime imagjinare zhduken me zgjimin e parė, si vesa e mėngjeseve
pranverore, sapo tė kthehem nė realitetin e ēastit. Dhe pėrsėri mbetem
vetėm; me kujtimet dhe mallin, me vėshtrimin e pikėlluar drejtuar kah
tablotė me portretin tėnd.
Drita e shpirtit tėnd tė ēiltėr u kthye nė njė yll. Njė yll
qė shndrit pėrherė nė qiellin e pafund. Njė yll qė lėshon rrezet e para sapo
tė bie muzgu i mbrėmjes, pėr tė mė shoqėruar netėve tė gjata pa gjumė. Njė
yll qė shkėlqen sikurse sytė e tu, atje lartė nė gjirinė e farės hyjnore, dhe
mė sodit nė heshtje e me plot mall duke mė pėrkėdhel me dritėn e ngrohtė
deri para agimit, kur edhe fillon tė venitet pėr tu shfaqur sėrish netėve
nė vijim.
Shkrova kėta rreshta pėr tė pėrkujtuar me
pietetin mė tė lartė deri nė amshim; pėr ta nderuar jetėn dhe veprėn tėnde;
pėr ta respektuar shpirtin tėnd tė ndritur... por edhe pėr ta vrarė heshtjen
dhe vetmin qė e ka pushtuar qė sa kohė qenien time. Do mundohem tė tė kem
gjithmonė pranė: nė mendje, nė shpirt dhe nė zemėr.
Dashuri dhe dhembje e pėrhershme.
Kreuzlingen, janar 2009
|
