|
Ecnim hap pas hapi! Tė gjithė tė ngarkuar tepėr rėndė! Nė
njėrėn anė i kishim valixhet nė dorė, ato pak plaēka ēka kishim arrit ti
marrim me vete, pėr ato pak minuta, e nė anėn tjetėr, nė shpirt po na
rėndonte e peshonte dhimbja. Nė ēdo hapė mė shumė, mė dukej se shtohej pesha
e saj...
U nisem! Por, ku u nisem se? I lamė shtėpitė tona. U
detyruam ti lėmė! Na detyruan! E lamė vendin tonė! U detyruam tia kthenim
shpinėn tė gjithave dhe atė vetėm brenda ca minutave! Gjithė ato vite qė i
kishim kaluar, jetuar, investuar nė to - njė jetė e tėrė! E drejtova
shikimin lart drejt qiellit! Mu dukė se edhe qielli po derdhte lot pėr fatin
tonė tė zi nė kėtė pranverė tė dhimbjes. Edhe rigat e shiut na bashkoheshin
e pėrziheshin bashkė me lotėt tanė. Nuk e ndjenim as shiun! Nuk i dėgjonim
krismat! Ishim tė mpirė tėrėsisht!...
Nuk e dinim se ku do tė na zėrė nata, por, vazhdonim ashtu
nė kolonė tė ecnim... Kur arritėm tek Ura e Drinit tė Bardhė, tek udhėkryqi
Prishtinė-Pejė (ku nė ato momente ishte edhe udhėkryq i jetės sonė), nuk e
dinim se a po shkonim drejt vdekjes apo ku...?! Nuk e dinim cilin drejtim ta
zgjedhim?! Gjithkah na kėrcėnonte vdekja... gjithkah kishte krisma, nė ēdo
anė vinte era tym, gjak... E ktheva kokėn edhe njėherė prapa dhe ēfarė tė
shihja: oh, Zot! Nuk po arrija ta shihja fundin e kėsaj kolone njerėzish.
Nuk e shihja as fillimin, e as fundin!!! Sa e gjatė qė ishte! Athua nuk
kishte mbetur njeri nė qytetin tim! Qytet i boshatisur. Mu dukė se i pashė,
se i dėgjova vetėm hapat e atyre me fytyrė njeriu, por me shpirt bishe tė
uritur pėr gjak njeriu...
Pėr ku jeni nisur o njerėz?! Kėshtu bėja monolog tė dhimbjes
me vete. Desha ta shikoj edhe njė herė Klinėn time, vendin tim ku u linda, u
rrita, ku mė lidhte gjithēka... I mora kujtimet, ėndrrat dhe dashurinė pėr
vendin tim me vete... Kisha frikė se edhe ato do tmi asgjėsonin! Por, jo,
thashė - nuk do tė tė them vendi im: Lamtumirė, joooo!!! Aty vazhdon tė
jetoj shpirti jonė, fryma jonė, gjithēka e jona, sepse aty i kemi rrėnjėt,
edhe pse ne fizikisht e detyrimisht po e lėmė... Aty nisi jeta ime edhe aty
do ta vazhdoj. Aty ėshtė e kaluara ime, e aty do tė jetė edhe e ardhmja ime!
Ne do tė kthehemi prapė - i jepja kurajo vetės.
Pėrderisa po flisja me veten, i pashė do re tymi qė dilnin
atje pak ma larg nga disa shtėpi... Krejt mu mjegullua para syve... Pėr njė
ēast me parakaluan sekuenca tė jetės sime duke filluar qė nga fėmijėria; mu
kujtuan shumė buzėqeshje, shumė gėzim...ah, sa po ndjeja dhimbje e nostalgji
njėkohėsisht nė atė ēast. Mė erdhi tė bėrtas, por heshta! Me erdhi tė
ndalem, tė mos e hedhė asnjė hap, por vazhdova rrugėtimin... Ishte lufta
pėr jetė! Ishte dėshira qė ta pėrjetonim lirinė!
Ēfarė tė shikoja! Kudo qė e hedhja shikimin shihja fytyra tė
zbehta... aty kapja vetėm dhimbje, lot, mėrzi, dėshpėrim...mu dukė se
vdekja sillej aty nė mes dhe rreth nesh. Sa afėr ishim njeri me tjetrin,
por, vetėm njė sekondė mund tė na ndante pėrgjithmonė. Ishim shumė afėr
kufirit jetė-vdekje. Desha ti pėrqafojė shumė, shumė prindėrit e mi. Kisha
frikė se do tna ndaheshin rrugėt... por nuk i pėrqafova. I ledhatova me sy,
i putha me mendje. E fshehja dhimbjen aq shumė tė madhe nė sytė e mi kur mė
shikonin herė pas here, sikurse edhe ata qė po mundoheshin tė mė jepnin
forcė, kurajo. I dėgjoja rėnkimet e pleqve tė sėmurė; i dėgjoja belbėzimet e
bebeve, tė qarat e bebeve; i dėgjoja ofshamat e nėnave qė i bartnin nė
krahė ato bebe...
Rrugės pashė shumė gjėsende tė hedhura - ishin lodhur
njerėzit. I kishin hedhur edhe ato pak sende qė i kishin marrė me vete. Duke
i shikuar ashtu, mu dukė se mu shkėput edhe njė pjesė e trupit tim!
Ecnim... vazhdonim diku-diku tė pushonim, nėse mund tė
pushonim! Aty-kėtu e shkėmbenim ndonjė fjalė! Ecnim, ecnim dhe sa mė shumė
qė ecnim na dukej se po fundoseshim thellė e mė thellė nė tokė! I shikoja
fėmijėt nė kėtė kolonė tė dhimbjes, nė kėtė kolonė tė lotėve... ata engjėj
ishin kapur dorė pėr dore dhe nuk e dinin se ēfarė fati po i priste, nuk e
dinin se bota e tyre po trazohej, nuk e dinin se rrita e tyre po ashtu do tė
pengohej, nuk e dinin se ėndrrat e tyre fėmijėrore po shkėputeshin. Po ma
mirė se nuk e dinin! Sa tė pafajshėm qė janė. Shikoja buzėqeshjen! Shikoja
shprehjen e fytyrės. Po tė gjithė ore sa tė pafajshėm qė jemi!...
Por, ky rrugėtim ishte njėherėsh edhe rrugėtimi drejt
lirisė. Ishin luftėtarėt e lirisė njė shpresė pėr kėtė rrugėtim. Ishin
forcat e NATO-sė qė kishin filluar me aksionet e tyre me datėn 24 mars...
Liria vetėm se ishte nisur tė vinte ndonėse rruga e saj ishte plot
sakrifica, me plot jeta tė kėputura, me plot ėndrra tė lėna nė gjysmė, gjak
tė derdhur....
Autorja ėshtė juriste e diplomuar
|
