|
Sikundėr ėshtė e ditur, bukuria dhe nektari i
saj - dituria, nė kohė sajojnė kurorėn mbretėrore ekzistenciale. Bukuria
dėshiron dhe adhuron shkėlqimin, kurse ekzistenca gjakon bukurinė dhe formėn
e saj, diturinė qė shkėlqen mu si kandili nė terrin e dendur. Ēdo gjė e
bukur, skofiare, e dėlirė, adhuron rrezet e kėtij kandili tė amshueshėm dhe
njeriu atomik dėshiron dritėn dhe shkėlqimin e saj, jo tė reshurat
rrezatuese tė cilat lėnė pas vete plagė tė rėnda dhe tė dhimbshme, por
rreze qė shėrojnė plagė tė ndjeshme, qofshin ato edhe shpirtėrore, duke iu
lutur Allahut xh. Sh. Tani ky njeri atomik, diku larg nė thellėsitė e
universit dhe nė thellėsitė e pafund tė shpirtit tė vet, kėtė dukuri dhe
nektarin e saj, diturin e gjurmon, se ėshtė strukturė nė thellėsinė e
padukshme. Kėshtu vazhdon duke gjurmuar edhe nė njeriun tjetėr, kudo qė
gjendet nuk pushon sė kėrkuari, sepse ėshtė adhurues ekzistencial. I etshėm
pėr atė kurorė dhe shkėndijėn e saj, qė buron nga ai nektar, e cila ėshtė
strukturė nėn valėt e shpirtit tė tij tė trazuar. Pasi qė ajo qenka pasuria
e tij ekzistenciale, e strukur diku larg nė meridianėt e botės shpirtėrore,
jeton dhe shpreson se do ta gjejė kur do tė kėndellet nga kjo plogėshti, do
ti shkrep njė ditė kjo dritė. Vallė si tė mos gjurmojmė kėtė substancė tė
begatshme? Kjo ėshtė njė detyrim pėr qenien teomorfe, nga e cila kurorėzohet
dhe begatohet ekzistenca e tij. Si i tillė ai e gjurmon kėtė thesar tė
begatshėm, i cili na e mbushullon me lumturi jetėn, vetėm pėr Zotin e
gjithėfuqishėm.
Njeriu mund tė gjej pushim vetėm nė gjirin e
vet, nė tė gjen qetėsi, sepse ai posedon bukurinė dhe si i tillė ka
pėrparėsi edhe nėse gjendet nė gjumin e paditurisė, sepse e ka pėr detyrim
qė tė zgjohet nga ky gjumė! Nuk e vė re si tė gjitha bukuritė shpirtėrore
janė mbi sipėrfaqen e detit tė trazuar? Dihet mirė filli i dashurisė qė
zgjon, qė lidh e qė vėllazėron. Dashuria ėshtė njė fryt i bukurisė dhe i
nektarit tė saj, diturisė, e cila mjekon, shėron plagėt, qofshin ato edhe
atomike, forcon dhe ngre nė kėmbė qenien e plagosur, lartėson, shenjtėron
virtytet e tij tė madhėrishme e tė kėrkueshme. Tė gjitha begatit dhe vetė
fati janė bėrthamė e lumturisė sė gjinisė njerėzore, nė tė cilėn
kurorėzohet. Vetėm dashuria ėshtė ēelės i kėtij meridiani tė mbyllur.
Formula e tė gjitha dėshpėrimeve tė njeriut dhe tė synimeve tė tij tė larta,
nė tė njėjtėn kohė edhe kundėrthėnėse madje edhe pėr mė tė afėrmit. Kėto
dallime vihen re te babai dhe te i biri, dallimet ndėrmjet njėrės familje
dhe familjes tjetėr e kėshtu me radhė, si dhe ndėrmjet njėrės kulturė e
tjetrės.
Vėshtroje kėtė diferencė babilonase qė ėshtė
njė pjesė teatrore, njė operė e zymtė, e cila ekzekutohet me copa kostumesh
e dekorimesh, me gjithė larmin qė i ka lidhur dhe u ka dhėnė shpirt kjo
lidhshmėri nė mėnyrė mė konstante, qė mban racėn njerėzore.
Ky element ėshtė dashuria, qė ėshtė fryt i
bukurisė sė diturisė, e cila formon njė mendim, njė ndjenjė njerėzore, njė
ndėrmarrje pėr kėtė substancė tė amshueshme, e cila jetėn na e bėnė tė
lumtur, njė rezervuar i botės shpirtėrore, qė na pastron, na bėn tė dėlirė,
ėshtė Zoti fuqiplotė.
Pjesa mė e madhe e racės njerėzore bėnė
pėrpjekje nė vazhdimėsi pėr ta realizuar kėtė ėndėrr tė lashtė me qėllim qė
tė pasurohet me dashurinė primordiale dhe nektarin e saj, diturinė, qė tė
jetė i lumtur dhe qė ēdo gjė rreth tij tė lulėzojė dhe tė jetojė nė dashuri.
Kjo bėrthamė gjendet nė mikrokozmos. Ky
mikrokozmos nė kėtė zbrazėsi tė gjithėsisė ėshtė boshti kryesor, i cili mban
atė peshė tė rėndė, njė fat tė pazhdukshėm, tė papeshueshėm me tėrė fuqinė e
vet, jep e merr pėr tė arritur dhe pėr zgjidhur problemet qė e pengojnė
udhėtimin e tij horizontal me karakter jetėsor. I vrullshėm pėr realizimin e
kėtyre synimeve mu si rrezet e diellit, qė bien e depėrtojnė tej unazės dhe
vėrshojnė botėn, duke e pasuruar me shkėlqimin e vet, qė hyjnė nėpėr
ngushticat mė tė vogla gjer nė zemrėn e kozmosit - ja i tillė ėshtė njeriu.
Vlerat etiko-morale bėjnė qė njeriu tė jetė
besimtar: Fleksibil, i kujdesshėm, fisnik, i ndershėm, i drejt, i matur, i
ekuilibruar dhe, nė fund, besimtar.
Muhamed Ikbali, filozof pakistanez, ka thėnė:
Besimi, tė besuarit ėshtė imanencė e
ekzistencės sė njeriut tė natyrės sė tij. Njeriu ėshtė qenie e vetme e
gjallė qė beson. Ta mohosh besimin do tė thotė ta privosh veten nga njė
segment i natyrės njerėzore, tė shpallėsh veten si qenie tė dehumanizuar.
Mu si qelqi kozmik, qė i pėrthyen e pastaj i
shpėrndan ato rreze shumėngjyrėshe tė diellit, qė janė enigmatike - ja i
tillė ėshtė njeriu.
Kėshtu ndodh edhe me atė shpirt tė dėlirė, tė
kthjellėt, qė i pastėr si loti noton nė meridianėt e botės shpirtėrore, qė
me njė dėshirė tė zjarrtė shfaqet mu si ylberi mbi atė qelqin kozmik. Tė
gjitha arritjet nė kėtė bot i takojnė mbarė njerėzimit, sepse burimi i tyre
ėshtė ai nektari origjinal qė buron pa pushim nga thellėsitė e tij, qė ėshtė
njė agregat, i cili e shtynė tė synojė pėr tė prodhuar, pėr tė arritur mė
tutje, pėr ta pasuruar edhe mė jetėn nė lumturinė e pėrgjithshme. Si i
tillė, ky mikrokozmos duhet tė luftoj paditurinė, destruksionin, egoizmin
dhe dukuritė e tjera shkatėrrimtare: tė mbjell lule nė kopshtin shpirtėror,
nektari i tė cilit do ti vėrshoj meridianėt e botės shpirtėrore, ku do tė
zhduket tisi i territ dhe bukuria e diturisė sė gjurmuar ekzistenciale do tė
dalė nė shesh, nga do tė shpėrthejnė rrezet nga ai kandil i amshuar, burim i
dashurisė sė racės njerėzore, nėpėrmjet tė tė cilit mund tė arrijmė nė
kufirin mė tė lartė tė fuqisė pozitive, ėshtė Zoti i gjithėfuqishėm - Zoti
hirmadh xh. sh.
|
