Fshehtėsinė e jetės, e qė ka
tė bėj me fatlumen, kurrė nuk do tė jemi nė gjendje saktėsisht ta definojmė.
Prandaj, ēdo gjė qė ėshtė e vlefshme dhe e rrėnjosur thellė nė ne, pėrherė
mbetet e fshehur nga vrojtimet dhe njohuritė tona. Fati i keq i njė
sundimtari ose i njė pasaniku, kundrejt jetės fatlume tė njė njeriu tė
thjeshtė dhe tė varfėr, ėshtė pikėrisht shprehje e kėsaj fshehtėsie tė
jetės, tė cilėn ne, as nuk e dimė, dhe as qė do tė jemi nė gjendje tė
manipulojmė me tė ndonjėherė.
Fatlumja ėshtė prezentė nė
ne dhe kudo rreth nesh. Pėrjetimin e saj duhet marr si njė ēėshtje tėrėsisht
momentale dhe relative. Edhe pėrkundėr edukatės tonė materialiste qė
mbizotėron te shumėkush prej nesh se shkaktari kryesor pėr tė qenė fatlum,
qėndron kryekėput nė mirėqenien materiale, realiteti na dėshmon tė
kundėrtėn: se, nė fakt, kemi tė bėjmė me diēka shumė mė tė lartėsuar dhe
shumė mė metafizike se sa qė ėshtė pasuria dhe potencialet tjera tė natyrės
fizike.
Edhe pse, bukurinė, veshjen,
pamjen e jashtme, begatinė materiale etj., nuk duhet mohuar si tė
parėndėsishme nė jetėn e njeriut, nga ana tjetėr duhet ditur se fatlumja
ėshtė njė ndjenjė e brendshme dhe ajo kryesisht ndėrtohet nga aftėsia qė me
magnetizimin tonė reflektues, pėr ti joshur dhe magjepsur edhe tė tjerėt.
Kjo dukuri quhet KARIZĖM.
Atė e disponojnė shumė individ, por, pjesa mė e madhe e tyre nuk janė
vetėdijshėm se nga e ka burimin kjo prirje qė e kanė.
Nė fakt, fatlumja ėshtė
dhunti e brendshme e rrėnjosur thellė nė nėnvetėdijen tonė, e cila, nė
raportet me jashtė, shprehet dhe vėrehet pėrmes sjelljeve tona tė qėllimshme
apo spontane si veprim. Thjeshtė, ėshtė kryekėput shprehje e bindjeve tona
nė formė tė vetėbesimit, dashurisė... Dhe, mė pas, kjo farė diku e mbledhur
nė thellėsi, fillon tė gufoj nė veprim, nė aksion, si e kapshme dhe
tėrheqėse, duke rrezatuar gjithnjė pozitivisht nga ne tek tė tjerėt.
Pėrmes ekzistimit tė
aftėsisė komunikatave mbresėlėnėse mes njerėzve, ne plotėsojmė instinktin e
lindur natyror - qė tė duam dhe tė jemi tė dashur. Andaj, insistimi i gabuar
nė arritjen e pasurisė dhe pamjes sė jashtme kinse sa mė joshėse
artificiale, e ka kryekėput kėtė qėllim rrejshėm tė shpresosh se do jesh
fatlum-e, dhe asgjė tjetėr.
Njerėzit, e veēanėrisht nė
kėtė drejtim i paraprijnė femrat, shpesh jetojnė nė lajthim tė thellė se nė
lėnien e pėrshtypjes mbresėlėnėse nė mes tė dy gjinive tė kundėrta, ėshtė
vendimtare kryekėput bukuria e jashtme fizike. Gjinjtė e mėdhenj, kėmbėt e
gjata dhe tė bukura, beli i hollė...etj, gjithsesi janė favore tė
pakontestueshme nė joshjen e atypėratyshme tė gjinisė sė kundėrt, por, nė
anėn tjetėr, realiteti na dėshmon tė kundėrtėn: pikėrisht, mungesa e
vetėbesimit nė pamjen vetjake, mė sė shumti e paralizon atė ndjenjė tė
brendshme pozitive qė vėrtetė tėrheq dhe magnetizon. E, nė mesin e dy
gjinive tė kundėrta, posaēėrisht femrat janė ato qė mė fuqimisht e emetojnė
kėtė reflektim. Kultivimi permanent i ndjenjės sė frikės dhe pasigurisė nė
vete, me kohė, formon edhe shprehinė e humbjes sė vetėbesimit, duke e shuar
kėshtu edhe atė shkėndijė mė tė vogėl tė zjarrit tė brendshėm pozitiv hyjnor
qė nė mėnyrė tė natyrshme patjetėr duhet tė ekzistoj tek ēdonjėri prej nesh.
Psikologėt e shumtė qė
merren me ēėshtjet e raporteve ndėr gjinore (meshkuj-femėr), kanė arritur nė
pėrfundim se rrezatimi i brendshėm i ēdo individi, ėshtė forca mė efikase e
fascinimit dhe joshjes sė partnerit tė gjinisė sė kundėrt, se sa, ta zėmė,
tek femrat, kėmbėt e gjata, gjinjtė e mėdhenj dhe pamja e pėrsosur kozmetike
e fytyrės.
Kirurgjia plastike
(estetike), kohėn e fundit ėshtė dega mė e kėrkuar e medicinės bashkėkohore.
Edhe pėrpos ēmimeve marramendėse tė kėtyre shėrbimeve kirurgjikale, shumė
meshkuj, e veēanėrisht femrat, nuk hezitojnė qė revidimin e mangėsive tė
tyre fizike ti pėrmbushin pėrmes briskut. Por, me kėtė metodė, edhe pėrpos
arritjes sė qėllimit tė kėrkuar nė pamje, mė vonė vėrejnė se diēka nuk
shkon si duhet, dhe pėrsėri janė tė pakėnaqur dhe tė pa fatlum nė jetė.
Dhe, pėr fund, ta bėjmė njė
konstatim tė thjeshtė por tejet tė vlefshėm nė lidhje me kėtė temė: fatlumja
ėshtė ndjenjė e brendshme dhe sinjal shpirtėror; ėshtė dhuratė e Zotit dhe
privilegje e ēdo kujt. Andaj, pėrjetimin e fatbardhėsisė, fatlumes, gėzimit,
haresė...etj., kurrė nuk duhet marrė si njė gjendje e shkaktuar nga
rrethanat e jashtme objektive, por si njė dhunti e brendshme shpirtėrore dhe
dhuratė tė Zotit, e cila permanent ndryshon dhe ka mundėsi tė kultivohet.
Pse ėshtė kėshtu, dihet. Sepse, ēdo pėrjetim i yni i realitetit objektiv,
ėshtė mu ashtu sikur ėshtė, ngase, pėrmes mendimeve tona pozitive dhe
negative, ne vetė me kohė e kemi formėsuar si bindje ashtu.
Dhe, krejt nė fund, duhet ta
dimė patjetėr tė gjithė edhe kėtė: gjithmonė hyjnorja ėshtė nė ne dhe ēdo
kund rreth nesh. Ne vetėm duhet ta dimė se si ta vejmė kontaktin e lidhjes
sė papengueshme shpirtėrore me te?!
|