A mund tė ērrėnjoset gjakmarrja nga mentaliteti shqiptar? Nė
gjithė rruzullin tokėsor, shekuj me radhė, gjakmarrja ua ka marrė ose ua ka
bėrė tė padurueshme jetėn shumė njerėzve tė pafajshėm: tė afėrmve tė njė
vrasėsi. Gabimisht, ky fenomen ėshtė futur nė kokat e disa shqiptarėve se
ėshtė karakteristikė e identitetit tonė duke u referuar nė kanun. Nė fakt,
fjala kanun vjen nga greqishtja e vjetėr kanōn qė do tė thotė rregull,
model. Nė latinisht kemi shprehjen jus canonicum qė do tė thotė ligj
kanunor. Duke e hequr nga mendja se ligjet qė nuk i pėrdor mė askush nė
botė i pėrkasin kulturės sonė, bėhet pyetja: A mund tė ērrėnjoset gjakmarrja
nga mentaliteti shqiptar? Unė mendoj se po.
Shumė popuj tjerė e kanė
rregulluar kėtė problem nė mėnyrė tė civilizuar. Edhe ne, nė ditėt tona,
kemi njė komb tė shkolluar i cili e ka nė dorė fatin e vet. Mirėpo duhen
marrė disa masa urgjente profesionale qė nė ndodhjen e fatkeqėsisė. Nuk
duhet lejuar ndėrhyrja e nxitėsve tė gjakmarrjes siē janė kanunarėt
gjakatarė apo tė hollat dhe tė edukohet rrethi i familjeve fatkeqe nė mėnyrė
tė vetėdijshme e bashkėkohore. Sė pari, nė rast vrasjeje nė rrethana tė
ndryshme, deklarata e tė afėrmve tė viktimės pėr gjakmarrje tė konsiderohet
si kėrcėnim me vdekje me paramendim. Pastaj, organet kompetente tė marrin
masat e nevojshme preventive. Ndėrhyrja e organizatave jokompetente nėn
pretekstin e ligjeve paralele kanunore tė dėnohet rreptėsishtė. Kėto
organizata dhe kėta individė, herėt apo vonė, do tė pėrgjigjen para
drejtėsisė kompetente kombėtare ose ndėrkombėtare pėr interpretimin e
artikujve famėkėqinj kanunorė. Masat ndėshkimore kundėr pėrēuesve tė
(pa)drejtėsisė kanunore janė njė hap drejt ērrėnjosjes sė gjakmarrjes.
Pastaj, dhėnia e tė hollave pėr gjak, marrja e tė hollave pėr gjak dhe
pėrcjellja e tė hollave pėr gjak nga njėra palė tek tjetra tė konsiderohen
si trafik me qenie njerėzore.
Tė gjithė ata qė bėjnė njė
nga kėto tri gjeste tė akuzohen edhe pėr nxitje tė gjakmarrjes. Tė hollat
janė vaj pėr zjarrin. Sipas disa kėrkimeve psikologjike, nėse hiqet ideja e
marrjes sė tė hollave nga koka e gjakmarrėsit dhe nėse ai ėshtė i bindur se
deklarata e tij pėr gjakmarrje do tė dėnohet si kėrcėnim me vdekje,
reflekset dhe sjelljet e tij do tė jenė ndryshe nė momente fatkeqėsie tė
humbjes sė njė tė afėrmi. Ideja pėr tė bartur njė vdekje nė vetėdije gjatė
gjithė jetės dhe ballafaqimi me drejtėsinė moderne do tė kenė pėrparėsi nė
psikologjinė e tij. Natyrisht, organizatat famėkeqe e gjakatare dhe
individėt qė bėjnė drejtėsinė kanunore nuk duhet tė kenė nė asnjė rast
pėrfitime monetare sepse kjo gjė i zgjat jetėn fenomenit tė vėllavrasjes.
Nė vazhdim, rrethi i tė dy
familjeve duhet tė luajė njė rol pozitiv me menēuri dhe qytetėrim
bashkėkohor. Kur shohim filma dueli nė mes dy gladiatorėve ku dihet se njėri
do tė vritet, mund tė konstatohet se publiku i asaj kohe i shikonte kėto
skena dhe argėtohej nė prezencėn e skllavopronarit i cili pėrfitonte nga
spektakli. Spektaklet e tilla janė zhdukur sot nė botė siē ėshtė zhdukur
gjakmarrja. Nė trojet shqipfolėse, spektatorėt e sotėm tė konfliktit nė mes
dy familjeve duhet tė kuptojnė se ato familje janė nė tė njėjtėn situatė
fatkeqėsie dhe tė ndihmohen qė tė dyjat.
Mediat do tė duhej tė vėnin nė pah
gjestet humane tė cilat do tė merreshin si modele. E vėrteta optimiste ėshtė
se populli shqiptar nuk e pranon gjakmarrjen si tipar tė identitetit tė vet
dhe e ka zėvendėsuar termin qė shpreh kėtė fenomen gjakatar fjalėn me «
vėllavrasje ». Por sikur kjo nuk mjafton
Nė pėrfundim, organet shtetėrore
nuk mund vazhdojnė tė arsyetojnė moskokėēarjen duke u fshehur pas zakoneve e
traditave sepse pakujdesia e tyre nė ketė aspekt po bėhet traditė. Tashmė
mund ta quajmė rregullin e tyre me dy fjalė tė huazuara: Kanuni i
neglizhencės. Organet kompetente duhet tė marrin tė gjitha pėrgjegjėsitė pėr
mbrojtjen e atyre qė nuk kanė bėrė krim duke pasur parasysh se tė afėrmit e
vrasėsit nuk janė vrasės. Nuk duhet tė fajėsohen tė pafajshmit siē ndodhte
nė komunizėm. Nuk ėshtė vėshtire tė kuptohet se askush nuk ka mundėsi as tė
drejtė ti kontrollojė sjelljet e vėllait apo ato tė kushėririt. Kushtetuta
e Shqipėrisė dhe ajo e Kosovės u garantojnė qytetarėve lėvizjen e lirė. Disa
pėrgjigje nga ana e pushtetarėve janė tė nevojshme: Sa gjakmarrje duhet tė
ndodhin nė njė zonė tė caktuar nė vit qė shefi i policisė dhe kryetari i
komunės tė japin dorėheqje? Sa gjakmarrje duhet tė ndodhin nė shtet qė tė
detyrojnė qeverinė tė japė dorėheqje, siē do tė ndodhte nė vende tjera? Nė
pritje tė zgjimit tė vetėdijes e gjithashtu tė zgjimit nga gjumi tė
politikanėve dhe ligjvėnėsve tanė, tė shpresojmė se do tė dalė njė bir apo
bijė nga gjiri i kėtij populli, si Anton Ēeta, e tė rregullojė tė gjitha
konfliktet e tanishme me mirėkuptim dhe paqe
pa u referuar nė asnjė ligj
kanunor tė pandershėm apo bolshevik. E nėse na humbet busulla pa u referuar
nė tė kaluarėn, mund ta kujtojmė thėnjen Vllau vllaun nuk e vret. Mė
duket se kjo shprehje ka moshė, sikur vjen nga njėfarė
Gjergj Kastrioti
Skėnderbeu...
Autori ėshtė konkurrues pėr Ēmimin
vjetor Rexhai Surroi me romanin Arbėresha.
|