Asnjėherė nuk ėshtė vėnė nė punė, kaq shumė menēuri, pėr tė
na bėrė kafshė. Tė lexosh veprėn tuaj, tė vjen qė tė ecėsh me katėr kėmbė.
Sidoqoftė, duke qenė se e kam humbur kėtė zakon prej mė shumė se
gjashtėdhjetė vjetėsh, pėr fat tė keq ndjej se e kam tė pamundur ta rimarr
atė.
Ndonjėherė Volteri preferonte njė shaka nė vend tė njė
analize tė plotė filozofike. Por, siē shkruante Horaci, asgjė nuk na pengon
tė qeshim pėr tė thėnė tė vėrtetėn. Dhe sigurisht, Volteri kishte arritur tė
adresonte ēėshtjen qendrore, dje ashtu si sot, duke iu drejtuar personit tė
duhur. Marrėsi ishte filozofi mė i iluminuar i momentit, Jean-Jacques
Rousseau, dhe nė diskutim ishte teza e tij se gjendja fillestare, primitive,
primitive e njeriut ėshtė njė gjendje e pafajėsisė. Eshtė njė bindje e
pėrhapur, dhe jo vetėm nė filozofi: ajo ėshtė gjithashtu baza e
kristianizmit, pėr shembull.
Por kristianizmi, me sistemin e tij tė fuqishėm doktrinor,
ishte nė gjendje tė shpjegonte edhe vazhdimin e historisė: potencialisht tė
pastėr, tė bekuar dhe tė pafajshėm, si fėmijė tė Zotit, njerėzit e gjejnė
veten nė gjendjen e tanishme tė mjerimit, pėr shkak tė fajit tė mėkatit
origjinal, pas shkeljes qė bėri Adami dhe Eva. Nuk sqaron tė gjitha
problemet, por tė paktėn ofron, pėr besimtarėt, njė shpjegim teologjik tė
asaj qė jemi sot. Po Rousseau? Nėse pėr nga natyra jemi tė pafajshėm dhe tė
pastėr, si mund ta justifikojmė korrupsionin tonė aktual? Nga ai tek
Stoikėt, tė parėt qė e mbėshtetėn me ngulm atė ide, tundimi ėshtė gjithmonė
i njėjtė: ti imponohet shoqėrisė pėrgjegjėsia e korruptimit aktual.
Nė vetvete, teza nuk ėshtė plotėsisht e gabuar; por nga
pikėpamja filozofike, pyetja themelore mbetet e hapur: nėse njerėzit pėr nga
natyra (ose me vullnet hyjnor) janė tė mirė ose tė pafajshėm, si u bė
shoqėria e korruptuar? Njė pyetje e vėshtirė, sė cilės Rousseau nuk deshi
ti pėrgjigjej, duke shpjeguar se gjendja e natyrės duhej tė kuptohej si njė
rast i kufizuar, qė mbase nuk ekzistonte kurrė, dhe pėr tė cilin,
megjithatė, duhet tė kemi nocionet e duhura pėr tė gjykuar mirė gjendjen
tonė aktuale. Mė tė guximshėm, Stoikėt ishin pėrgjigjur nė njė mėnyrė
brilante dhe banale nė tė njėjtėn kohė: faji i nėnave; janė ato qė inaguruan
procesin e korruptimit kur i bėnė fėmijėt tė kenė banjo tė nxehta, duke
nxitur tek ta dėshirėn pėr kėnaqėsi tė panevojshme dhe tė panatyrshme, tė
cilat gradualisht do ti mashtronin ata. A i keni bėrė tė vegjlit tuaj ta
ndjejnė atė emocion tė ėmbėl? Epo, shoqėria humbet nė mėnyrė tė pakthyeshme.
Ka njė lloj gjenialiteti nė ēmendurinė e kėsaj pėrgjigjeje, por edhe shumė
banalitet: nė fund tė fundit, ėshtė gjithmonė faji i grave (ėshtė njė
version tjetėr i historisė sė zakonshme tė Evės, nė fund tė fundit).
Po sikur tė kishte tė drejtė Volteri, dhe tė gjithė ata qė
ashtu si ai, nuk presin parajsė nė fillim ose nė fund tė tregimit, sepse
ushqejnė njė imazh mė pak idilik, mė tė zhgėnjyer pėr njeriun dhe limitet e
tij? Perspektiva ėshtė mė pak emocionuese, por ka tė paktėn njė meritė: duke
na ēliruar nga mirazhi i pafajėsisė dhe pastėrtisė origjinale, gjithashtu na
ndihmon tė vėzhgojmė me sy mė tė kthjelltė gjithēka qė kemi ndėrtuar me
dhimbje, kur kemi qenė nė gjendje tė jemi tė bashkuar. Nuk ėshtė njė histori
triumfale, ajo e njerėzve, por as nuk ėshtė njė zbritje drejt humnerės:
pėrkundrazi i ngjan njė kopshti tė kultivuar me durim, gjithmonė nė rrezik
tė bjerė nė kaos, por qė ndėrkohė reziston, dhe i cili pėr kėtė arsye
meriton kujdes dhe durim.
Sette
|