Jeta ėshtė njė topth paradoksal ku i gjithė njerėzimi kotet pak nga pak nė
shpresė
Edhe pse vetė jeta jonė ėshtė njė kurth pas njohjes dhe vullnetit
pėr pushtet, ajo nė tė vėrtetė mbetet nė thelb paradoksale. Njeriu ėshtė i
veshur me autoritetin e arsyes, dhe gjithmonė ka pasur tendencė pėr vullnet
e instinkte tė ndryshme ndiesore. Natyra i ka dhėnė njeriut aktin e
ndėrgjegjjes, pra, qė ta kuptojmė mė drejtė, ky akt vjen si shkak i pajisjes
sė njeriut me arsye dhe vullnet pėr tė qenė gjithherė i kujdesshėm ndaj
veprimeve tė veta. Pra, natyra i ka dhėnė njeriut; arsyen dhe vullnetin, por
dhe ndėrgjegjen si paraqitje pėr t'u vetėkontrolluar.
Autoriteti i arsyes jep elan mė tė sigurt pėr tė zbėrthyer joshjen ndaj tė
panjohurės. Tė kesh arsye nuk do tė thotė tė jesh rezistent elastik ndaj ēdo
forme tė jetės, sepse jeta gjithnjė mund tė ketė njė thelb negativ. Tė
gjitha detyrimet qė dalin nga shkaku i jetės mund tė vijnė deri te pasoja e
kufizimit tė lirisė, e cila ka gjasa tė mundshme tė sjellė manifeste tė pa
menduara mirė. Andaj, pėr njė dishepull apo prijės shkencor mund tė jetė i
dhembshėm fakti i ndonjė detyrimi qė mund tė jetė i domosdoshėm, detyrim ky
qė i rėndon dhe i kufizon me ēdo kusht bindjet drejt planeve tė hapėrueshme
nė kohė. Detyrimet e tilla mund tė godasin pėrtej ēdo plani tė mundshėm, dhe
kėtė goditje nuk hezitoj ta quaj se "ėshtė njė topth paradoksal".
duke e
shkruar kėtė letėr sipas bindjeve tė mia vetjake mė magjeps ndėrmend njė
shprehje e filozofit gjerman Arthur Schopenhauer, i cili shkruante: "Me
martesėn gruaja kthehet e lirė, ndėrsa burri humbet lirinė e vet".
Njeriu ėshtė shpeshherė viktimė e kohės sė tij. Ekzistenca e tij e
natyralizuar mund ta shpie nė njė zhgėnjim tė pėrthyeshėm, madje ndoshta
edhe ekzistenca e tij e pėrzgjedhur mund ta kthejė pėrmbys hovin e planeve
tė tij. Sipas mendimit tim kjo ndodh si pasojė e instinktit pėr vullnet ndaj
dėshirės, ndjenjave, pasionit etj. Instinktet e ndryshme tė cilat nė thelb
janė ndiesore, jo gjithmonė kanė forcė tė triumfojnė pėrballė sfidave tė
ndryshme jetėsore, por mė shumė e tendojnė harkun. Krahas kėsaj edhe arsyeja
nuk ėshtė e aftė gjithherė ta orientojė apo mbikėqyrė njeriun drejt
mirėqenies. Konkludoj se "njeriu ėshtė harku, ndėrsa triumfi vetė jeta".
Brenda kėsaj jete mund tė vėrej se drejtėsia nuk manifestohet direkt, pos tė
keqes e cila dominon natyralisht. E keqja qė ndodhet brenda ēdo thelbi
jetėsor e ka sjell tė drejtėn si kundėrvlerė e tė keqes. Si pasojė e tė
keqes, e drejta ka zbritur pėr ta sanksionuar sjelljen. E drejta ka ardhur
pėr shkakun e tė keqes, ndėrsa e mira ndodhet vite drite larg nesh;
objektivit tonė inteligjent
Meqė jeta ka njė fund dhe ėshtė transite, atėherė kushti ynė ėshtė ta
pėrzgjedhim atė sipas bindjeve humane e njerėzore. Ta pėrdorim mė logjikė
autoritetin e arsyes pėr shumė veprime jetėsore, si dhe tė kemi kujdes ndaj
instinkteve pasionante tė cilat mund tė na shpien nė humbje tė vėrtetė.
Pasioni dhe ndjenjat janė tė rrezikshme kur paraqiten nė politikė, etikė e
kėshtu me radhė, sepse autoriteti i arsyes humb efekt pėr dominim. Ndjenjat,
ndonjėherė janė paraqitje tė sikletshme tė cilat ēojnė drejt provės pėr t'u
mjegulluar psikologjikisht. Edhe arsyeja edhe vullneti, por edhe pasionet
ndiesore janė shpeshherė njė pikė relative drejt ēorientimit psikik tė vetė
njeriut. Jeta ėshtė mė shumė njė kronikė dinake qė pėrhap egoizėm, sesa
humanitet. Si kusht i vetėm i kėsaj, jeta dhe njeriu mbeten dy paraqitje
brenda njė sfide tė (pa)pėrgjegjshme nė raport me veten
Nga libri "Etikė dhe politikė"
|
