|
Nė tė vėrtetė, askush
nuk ėshtė nė gjendje ta emėrtojė kėtė ēast, gjatė pėrjetimit tė tij. Disa
njerėz, nė ēaste lumturie, mund tė mendojnė ose tė shprehen ēiltėrsisht (dhe
shumė shpesh) se qenkėsh pikėrisht ky ai ēast, ndonėse thellė nė shpirt
vazhdojnė tė besojnė se nė tė ardhmen do tė kenė ēaste edhe mė tė bukura,
edhe mė tė lumtura. Kjo ndodh sepse asnjė njeri nė rininė e tij, nuk jeton
me mendimin qė nė vitet nė vijim gjėrat mund tė pėrkeqėsohen: nėse njė njeri
ėshtė aq i lumtur, sa tė pėrfytyrojė se po jeton ēastin mė tė lumtur,
atėherė ėshtė edhe po aq optimist sa tė mendojė se e ardhmja do tė jetė mė e
bukur.
Por kur e ndien qė
jeta po merr formėn e saj pėrfundimtare, njėlloj si njė roman, njeriu arrin
ta ndiejė dhe ta zgjedhė ēastin mė tė lumtur tė jetės sė tij, ja siē unė
tani. Mė pas, pėr ta shpjeguar pėrse ka zgjedhur kėtė ēast ndėr gjithė tė
tjerėt, sigurisht qė duhet ta rrėfejė historinė edhe njė herė nga fillimi,
si njė roman. Gjithsesi, kur shenjojmė ēastin mė tė lumtur, pėrpos dhimbjeve
qė vazhdojmė ti ndiejmė, e dimė fort mirė se ai ėshtė i papėrsėritshėm dhe
tashmė i pėrket sė shkuarės. E vetmja mėnyrė pėr ti fashitur kėto dhimbje,
ėshtė tė zotėrosh ndonjė objekt qė lidhet me atė ēast tė artė. Kujtimet
objekte, tė mbetura pas nga kėto ēaste tė lumtura, i ruajnė ngjyrat, mbresat
dhe shijet e tė prekurit dhe tė tė parit mė besnikėrisht se vetė njerėzit qė
na shoqėrojnė gjatė pėrjetimit tė kėtyre ēasteve tė lumtura.
Pėr njė ēast, mendimet
mė ēuan shkarazi tek ata njerėz, tė cilėt, pėr shkak tė fatit tė mbrapshtė
qė i lindi tė varfėr, nga mendjelehtėsia apo tė nėnēmuar, e kalojnė tė
gjithė jetėn nė vuajtje, por shumė shpejt gjithēka u fashit dhe u zhduk
njėlloj si makina qė mbartte tė ndjerėn. Qė kur mbusha njėzet vjeē, jetoja
gjithnjė me ndjesinė qė njė mburojė e padukshme mė mbronte nga ēdo andrallė
dhe vuajtje. Por kjo ndjesi nuk harronte tė mė paralajmėronte edhe se
bjerraditja me fatkeqėsitė e tė tjerėve, mund tė tė shkaktonte brenga edhe
ty, gjė qė mund tė dėmtonte mburojėn.
Por pa shqiptuar qoftė
edhe njė fjalė tė vetme, ne nisėm tė putheshim si tė marrė dhe mė pas bėmė
dashuri. U dorėzuam nė shtjellėn e aktit dashuror, marramendjet e tė cilit
na mbartnin tė dyve nė brigje tė pėrfytyruara. Ky planet i ri, ku na kishin
hedhur dehjet dashurore, i ngjante fotove tė marra mbi sipėrfaqen e Hėnės,
pamjeve tė ishujve shkėmborė e tė shurdhėt romantikė apo sipėrfaqeve tė
planeteve tė ēuditshme. Mė pas kur ia pėrshkruam njėri-tjetrit kėto vise tė
largėta ku na kishin shpėnė flatrat e dashurisė, Fysuni mė tregoi pėr njė
kopsht tė zhytur nė gjysmerrėsirėn e pemėve, pėr njė dritare me pamje nga
kopshti, detin qė shtrihej pas tij dhe pėr njė shpat kodre plot luledielli
qė valėviteshin nga era. Kėto pamje na shfaqeshin para syve nė ēastet mė
kulmore tė aktit dashuror (pikėrisht siē po ndodhte gjatė atyre minutave),
le tė themi kur unė mbaja nė gojė thuajse tė gjithė gjoksin e saj me
thithkat e tendosura lart, apo kur Fysuni ngjeshte hundėn nė pjesėn ku qafa
ime bashkohej me supin dhe mė mbėrthente vrullshėm me krahėt e saj. Kjo
lidhje tronditėse krijonte te ne njė ndjesi qė nuk e kishim provuar
asnjėherė mė parė dhe kjo mund tė lexohej lehtazi edhe nė sytė tanė.
|
