|
Libri i reziston kohės. Pushteti i tė shkruarit bie veēse mbi lexuesin, ai
qė shpengohet nga udha e rrėfyesit, zėrin e zėrave brenda saj.
Tė mos lexosh dot deri nė fund njė libėr, ėshtė njėsoj si tė ndalesh sė
frymuari. Meseleja e fabulės ėshtė qė aq sa lexohet mė pak, lexohet mė keq,
shkarazi nė pėrkeqėsim tė asaj letėrsie klasike, nė njė ngatėrresė
intelekto-politiko-motivuese, qė nuk pėrbėn aspak sfidė pėr letėrsinė aq sa
pėr anti-letėrsinė e yshtur tė shek. XX.
Njė letėrsi e sėmurė nga padija dhe rrugaēėria e shkruesit, njė libėr qė
vjen nga balta e llumit njerėzor. Kjo ishte antiletėrsia sadiste e
modernitetit post-luftėrave botėrore, qė pėrēudnoi njė sistem tė tėrė
vlerash nė antitezė tė vetes, njeriut pėr veten.
Ēdo lexues, ndėrkohė qė lexon, ėshtė nė fakt lexuesi i vetvetes.
Puna e shkrimtarit ėshtė vetėm njė lloj instrumenti optik. Ai i siguron
lexuesit nė mėnyrė qė tė dallojė atė qė nuk mund ta ketė parė kurrė te vetja
pa kėtė libėr. Gjetja e vetes sė lexuesit tek ajo qė thotė libri, ėshtė
prova e sė vėrtetės sė librit.
Tė gjesh veten te leximi, ėshtė tė humbasėsh nė lirinė e tė lexuarit. Tė
lexosh veten, ndėrkohė qė lexon, ėshtė si tė shfletosh tė njėjtėn ėndėrr qė
nuk e ke parė kurrė, por ia njeh qenėsinė, pozitėn, praninė, prekjen e
ndjesinė e saj.
Libri virtual, apo libri i pashfletueshėm nė prekje e nuhatje, ėshtė njė
prakticitet i tepruar i kushteve teknike post-moderne.
Libri fizik, ai i prekshmi, gjithmonė nė kontakt me lexuesin, fleta me
shkruesin e fjala me mendimin. Jo ngase e gjithė farsa e ekranit zhbėn
totalitetin e mendimit, por ėshtė e tepėrt tė ndash dy brendėsime brenda njė
jashtėsie, asaj tė syrit ndaj fjalės, e kundrimit nė mendim.
Mendoj se duhet tė lexojmė vetėm llojin e librave qė na plagos ose na ther.
Nėse libri qė po lexojmė nuk na zgjon me njė goditje nė kokė, pėr ēfarė po
lexojmė? Qė tė na bėjė tė lumtur, ashtu siē shkruhet? Na duhen libra qė na
prekin si njė katastrofė, qė na brengosin thellė, si vdekja e dikujt qė e
donim mė shumė se vetja, si tė dėbohesh nė pyje larg tė gjithėve, si njė
vetėvrasje. Njė libėr duhet tė jetė sėpata pėr detin e ngrirė brenda nesh.
Libri pėr veten ėshtė objekt kulti i fletės ndaj pėrthyerjes, kapakut ndaj
bojės, autorit ndaj referentit, redaktorit ndaj vetes. Libri pėr tjetrin
ėshtė gjithmonė i pamjaftueshėm nė perfeksion.
Ėshtė kujtimi i parė i njė ndjesie qė kapėrcen e mbetet i ndryshueshėm.
Ėshtė ndjesia e njė rikujtimi valėzues qė vijon i pandryshueshėm nga fundi i
parė i njė libri drejt fillesave tė reja, tė dijėsimit, tė harresės, pėr tė
mos mbajtur mend asgjė.
Unė nuk mbaj mend as librin e parė e as librin e fundit qė kam lexuar, sepse
unė nuk lexoj pėr tė mbajtur mend. Unė lexoj pėr tė shfletuar veten.
|
