|
Letėrsia ėshtė imitim i jetės (?!). Ky do tė
ishte njė pėrkufizim pothuajse foshnjarak, sepse kur nis tė lexosh, shpirti
rreket tu rikthehet episodeve sekrete, pėrjetimeve, silogjizmave,
perceptimeve qė shfaqen nė dritė ndoshta pas shekujsh tė tėrė. Njė dhuratė
kjo e studiuesve, shkrimtarėve, poetėve, dramaturgėve qė nga antikiteti e
deri mė sot, tė cilėt e njihnin nė thellėsi, rėndėsinė dhe vlerėn e
fenomeneve jetėsore.
Libri ėshtė pėrmbushje, vibrim, transmetim i
lirisė shpirtėrore, njė liri qė vjen nė trajtėn e dijes sė fshehtė qė dhe
pse e kanė para syve, jo tė gjithė e shohin. Njė libėr tė bėhet i dashur
qoftė dhe prej njė fraze tė vetme, njė fraze ex voto qė flatron drejt
mistikes dhe tė mbinatyrshmes.
Libri mbetet miku i heshtur qė flet shumė,
kapitali i vetėm i intelektualėve e artistėve tė varfėr. Gjithēka pėr tė
cilėn shpreson, gjithėkrejt fshihet nė ty, gjithēka agulluese gjen mishėrim,
ngushėllim e pėrsoset nė libra.
Emocioni i njeriut tė thjeshtė shndėrrohet nė
emnesė, sepse ajo qė ne dimė ėshtė njė bulėz uji, e ēka nuk dimė, ėshtė
krejt oqeani i jetės. Njė libėr i trishtė nė njė kohė tė trishtė rezonon njė
energji tė re, e cila tė maturon, tė udhėheq, ndoshta tė ndryshon jetėn.
Letėrsia ėshtė tėrėsi e historisė, kulturės,
imagjinatės, zbavitjes, stilit letrar, fjalorit tė pasur, subjekteve
mbresėlėnėse e personazheve tė paharrueshme. Mjerisht, pėrkundėr kėsaj
arkitekture letrare qė frymon ndėr mijėvjeēarė, po ngrihet njė brez i
alienuar letrar qė reflekton flashkėsi intelektuale deri nė shterpėzim tė
plotė.
Dhe sikur tė mos mjaftonte kjo, shumė prej tyre
me guximin e tė marrit dhe kurajon e tė paskrupulltit ndėrmarrin inisiativa
tė tilla: si pėrkthimet e kryeveprave botėrore, redaktimet, promovimet e
librave, botimet e njėpasnjėshme qė asfiksojnė mė shumė se gazi karbonik.
Ndjeshmėria, pritshmėritė dhe endja e madhe e lexuesve kritikė meritojnė
vėmendje maksimale. Kjo letėrsi e re, e varfėruar nė shprehi, sintaksė,
figuracion; pėrkthimi ad litteram qė vetėm pėrkthim cilėsor smund tė jetė
janė kėrcėnime konstant ndaj veprės letrare e letėrsisė si koncept i
pėrgjithshėm.
Pėrmes praktikės sė leximit, mendja ushtrohet tė
ndėrveprojė me mė shumė fleksibilitet, nė raport me botėn e jashtme. Kėshtu
qė si konseguencė , sa mė shumė qė kujtesa tė jetė e lidhur me analogjitė,
metaforat, ose eksperiencat e magazinuara nga leximet, ēdokush do tė mund
tė tregohej mė i aftė, me secilėn nga pėrballjet qė do ti shfaqeshin nė
labirintet e jetės.
Ndaj njė kėshillė pėr tė gjithė prindėrit,
pėrfshirė mua: kujdesuni qė nė ēantat e fėmijėve, pėrveē celularėve,
patatinave e ēokollatave tė gjendet dhe njė libėr i mirė artistik,
fantastiko-shkencor apo enciklopedik, i cili do tu shėrbente si udhėrrėfyes
a nxitės drejt shtigjeve tė reja.
Herė pas here, e ndiej tė nevojshme ti
referohem aforizmit tė njėrit prej celebriteteve tė mirėnjohur amerikanė tė
viteve 1920-1930, Will Rogers, i cili shprehej se: Njeriu mėson pėrmes dy
mėnyrave: njėra ėshtė pėrmes leximit, kurse tjera ėshtė pėrmes shoqėrimit me
njerėz tė mirė.
|
