|
Parathёnie
Kisha vendosur qё ta bёja njё parathėnie pёr
pėrmbledhjen mё tё re tё poetit Adem Zaplluzha, dhe ndėrsa i kisha nё duar
edhe disa tё tjera pėrmbledhje vjershash tё autorёve tё tjerё, hasa nё njё
varg tё Zaplluzhёs qё zёron kėshtu kanё vdekur parathėniet.
Ky varg mё bёri qё tё ndalem sikur para njё muri
a njё laure kufiri. Ēka ёshtё kjo? Si nёnkuptohet? Cila ёshtё domethėnia?
Cila ёshtё porosia? A do tё thotė se nuk ёshtё kohё pёr tё urtёt, se ka
humbur nderimi, vlerat, se nuk dihet ma kush flet me pёrgjegjёsi, ose se tё
marrёt kanё zёnё vendin e tё urtёve, se parathёniet kush mё nuk i kupton
pasi janė shumё koduese apo inkompentencё, apo mos do tё thotė se
parathėniet po shkruhen ndoshta pa e lexuar edhe njё vjershё nga pėrmbledhja
e caktuar?
Poezia ma nuk po ngjall respekt e ngacmim
shpirtėror e intelektual nё popullin tonё kurse nё vend tё saj po merr
terren pёrditё teologjia. Unё merrem me te dyja, dhe mendova qё tё jem i
kujdesshėm dhe tё jap kёtu pak njё reflektim pёr poezinė dhe lidhshmёrinё me
teologjinė.
Poezia dhe teologjia janė dy dije dhe dy pėrvoja
qё kanё diēka tё pёrbashkёt. Qё te dyja kanё njё gjuhё tё mistershme. Qё te
dyja kanё njё frymėzim tё mistershёm. Qё te dyja interpretohen nё mёnyrё tё
lirё, dhe sa herё qё dogmatizohet o njėra o tjetra pёrherё kemi pėrfituar
prishjen e shijes sё lexuesit dhe tё besimtarit. Poezia e pastėr dhe
teologjia e pastėr, pretendojnė qё te dyja, se prejardhjen e kanё nga lart,
dhe asnjėra nuk janė vetėm njerėzore e as vetėm hyjnore. Poezia dhe
teologjia janė copa qielli qё kalojnė nёpėr autorin njerėzor, prandaj nё to
sa ka njerėzore e mistere po aq ka edhe hyjnore e mrekulli. Prandaj poezia
dhe teologjia tani ёshtё duke kёrkuar njё lexues dhe njё krijues tё zgjedhur
me prirje rishijimi.
Nё kёto kohёt tona postmoderne nё Kosovё,
Shqipёri dhe nё pёrgjithёsi nё jugun e globit kemi shumё poezi dhe shumё
teologji, por ёshtё edhe paradoksi tjetėr se ka shumё pak poetё dhe shumё
pak teologё divinitarё, andaj edhe ёshtё krijuar njё apasion kulturor e
qytetar ndaj poezise dhe teologjisė edhe nё mesin tonё kulturor. Nё kёtё
relacion e shoh edhe poezinė e poetit Zapluzha dhe tekstin e tij lirik.
Pёrmbledhja Malli i etjes ёshtё ndarё nё tri
cikle, dhe dominohet nga poezia peisazhiste. Pothuajse jo vetėm ēdo poezi
por edhe strofё na del peisazhiteti, ngjyra, natyra, drunjtė etj. Pra kjo
pėrmbledhje lirikash riciklon pamje, riciklon imazhe, riciklon idilё,
riciklon peisazhe. Pra mund tё bёjmё pyetje si nuk lodhet poeti ynё kur ke
parasysh qё kjo ёshtё edhe pėrmbledhja e 124-tё e tij.
Kёto janė ngjyrat qё ndeshen nё kёto piktura
vjershash: e kuqja, e kaltra, e verdha, e bardha, e zeza, e gjelbra,
kadifeja dhe ngjyra e akullt. Prandaj autori nё njё varg tё tij thotė: hyra
nė spektrin e ngjyrave.
Autorit ёndrra i del qё tё jetё pёrherё njё
peizazh, pikturё, me anё tё irealizmit shprehur pёrmes kёtyre idiomave
poetike e apokaliptike: kali i gjelbėr; pemėt e ngrira; shkrihej dielli;
shelgjishtet e prera; gjethet e njė kryqi tė lėngtė etj. Dhe nё njё rast
tjetёr edhe natyra, pra dimri, bёn veprime tё papritura: prźt drurёt deri nё
rrёnjё.Kur jemi tek krijimi i peizazheve atё ēka kam vėrejtur nё kёtё poezi,
e qё ёshtё shumё e rrallё, ka tё bёjё me kombinimin e pamjes (syrit) dhe tё
dėgjimit (veshit) dhe vėrtet kjo ёshtё ndoshta prirja mё e lartё artistike e
Zaplluzhёs tek Malli i etjes. Kёtu arrihet qё tё krijohet njё metaforё e
re nё letёrsinё tonё, pёrmes kėtyre vargjeve tё selektuara
Kolliten si lisat ....
Kollitej mbrėmė nata ....
Njė dru i thatė kollitet si dimri ....
Kolliten edhe gjethet ....
Kolliten shinat e sėmura ....
Kollitja e njėjtė monotone ....
Nё poezinė e Zaplluzhёs kёto janė gjashtё
nocionet lirike dhe konceptuale ku e ndėrton poetikёn e tij: dimri, druri,
lisi, hija, dhembja, ėndrra. Tri tё parat lidhet me natyrėn, pra me
ambientin se ku jeton, kurse tri tё fundit janė brendėsia e poetit, lufta e
tij, realiteti ose afeksioni i tij. Ėshtё ёndrra ajo qё ёshtё realizuar mё
sё miri nga tё gjitha ato kategori konceptuale, ja disa vargje:
Linda dhe jetova pa ėndrra
Rruga ime ishte e gjatė
Deri te unė nuk mbėrrin ėndrrat
Ishte e pakalueshme ajo rrugė
Nė hulumtimin e fjalėve mbeta pa fjalė
.
As tė hy e as tė dalė pėrtej ėndrrės sime
(vjersha Kudo qė tė mė kėrkosh)
Ose njё tjetёr:
Askush sonte nuk qenka i vetėm
Secili njeri
Bisedon me yllin e vet
Sėrish i shtri duart kah vetvetja
Dhe preki ėndrrėn qė kurrė se pashė
(vjersha Ose njė zė tjetėr bisedon brenda
meje)
Dhe pёr ta inkarnuar ēėshtjen e ёndrrёs, tё
kėsaj jete nёnvetёdijёsore, ja ēkemi sё fundi:
I zhveshur deri nė asht
Nga ėndrrat e mia
(vjersha Merrni ēfarė tė doni)
Mars 2015 Prishtinё
Poezi nga libri i autorit Adem Zaplluzha "Malli i etjes"
NJĖ KAFSHIM I EGĖR
Mėngjes i hershėm
Vetėm njė gjel i metaltė
Si njė anije e ēmendur tundet
Mbi oxhakun e ēatisė sė rrėnuar
Nė zgėrbonjėn e rrapit era lakuriqe
I kreh flokėt e shprishura tė mollėve
Nga degėt e lakuara pėrthyhen hijet
Dhe ikin zogjtė e fundit tė vjeshtės
Kur era frynte tė pemishtet
Njė kafshim i egėr
Nė shtatėdhjetė copė e ndau
Mishin e stėrkalės sė lotit
Era akoma nuk po ndalet
frynė si nė ndonjė shtrojerė tė braktisur
Nėpėr kreshtat e plagosura tė erės
Duken tė ēarat e duarve tė sėmurė
Kurse gjeli i metaltė akoma
Diku mbi njė ēati
Orė e ēast
E zgjon mėngjesin e pėrgjumur
SHIRAT KĖTU NUK JANĖ TĖ RRALLA
Kur takohem me kotėsinė time
Lexoj nga Orwell Ferma e kafshėve
Njė gjel prej argjile kėrthndezet
Nga njė ėndėrr e keqe
Zgjohet mėngjesi i dehur
Nėpėr rrugicat e ngushta tė mendjes
Kalojnė duke galopuar kuaj prej druri
E njerėz tė metaltė
Pėr ēudi galopojnė edhe fluturat
E argjendta tej kujtesės
Njė mace e zezė dhe e shqetėsuar
Grithė pėrparėsen e erės
Njeriu me valixhe prej kartoni
Duke pritur Godonė
Lexon ditarin e mjegullave
Shirat kėtu nuk janė tė rralla
Pėr ēdo orė bien flokėt e drurėve
Nga degėt e thyera tė pemėve
Si gjethet po bien
Perėnditė e fundit tė Ballkanit
DHE NJĖ TJETĖR RRUAZE TĖ KALTĖR
Asnjė gjeth nuk kėputet nė kėto ēaste
Kori shurdhues i erės
Kalamendet nėpėr shpirtrat e mjegullave
Zėrat e mėrzitshme tė korbave
Sonte nuk po i pėrngjajnė krakėllimave
Ky lumė i harlisur si njė kalė i egėr
Herė derdhet tėrmal e herė tatėpjetė kujtesės
Njerėzit me duar prej druri vrapojnė
Si pa kokė rrugėve qė nuk ekzistojnė
Vrapojnė pas zėrit tė shurdhtė tė natės
Sonte askush nuk thotė asnjė fjalė
Mbase kanė vdekur parathėniet
Dikush luan me kashelashat
E dikush tjetėr
Provon ta gjej shfajėsimin mes fjalėve
Nata mbi njė fron tė ėndrrės
I kreh flokėt e verdha tė sterrės
Dhe i mban nė duart e saja rruzaret e kaltra
Dhe njė tjetėr rruaze tė kaltėr
Qė i pėrngjan syrit tė tretė tė hėnės
UNĖ DI TĖ JEM STOIK
Sonte skam nevojė pėr zėrin e askujt
Nuk mė duhen krakėllimat e korbave
Ti nė daē eja
Nė daē shko nė dreq tė mallkuar
Edhe ashtu kjo vetmi
Ska se ēfarė tė bėj pa mua
Dora e djathtė matet me degėt e rrapit
Kurse ajo e majta me rrėnjėt e barit
Unė di tė jem stoik
Artin e durimit e mėsova nga armiqtė e mi
Mė mėsuan edhe diēka tjetėr tė vlefshme
Se si duhet me dashtė atdheun
Vetėm dhuna e tyre na mėsoi
Se njeriu nuk mund tė jetojė pa dritė
Andaj edhe doli djemuria maleve
Dhe nė tyta tė pushkėve e sollėn lirinė
DIKU NĖ KRYEQYTET
Njė natė e vonė si asnjėherė mė parė
Dhe njė njeri hije e penduar
Kalėronin nėpėr xhadenė
E shtruar me dhembje tė atdheut
Arabaja tok me njė arabaxhi
Kuvendonin pėr vrapin
E kalit tė egėr
Kuvendonin edhe pėr shijen e peshkves
Ēdo gjė atė natė ishte nė vrap
Sndalej as vrapi i lakmisė sė mallkuar
Vetėm doriun e paējerrė
E mundonin djersėt e trishtuara tė atdheut
Njė natė e trishtė mbi njė baladė
I krihte flokėt e dhembjes
Kurse kalorėsi i ēmendur mbi doriun
I pėrpinin rrugėt e turpit
Njė natė e vonė nė xhadenė e pikėllimit
I kalonte me shpejtėsi lisat e prerė
Diku nė kryeqytet
E prite nė fron turpi i tradhtisė
|
