|
Ēdo gjė reale ėshtė e arsyeshme, ēdo gjė e arsyeshme
ėshtė reale, shprehet Hegeli.
Mirėpo, sot asgjė nuk ec drejt reales dhe tė
arsyeshmes. Secili individ tenton ta zė parakushtin e tij tė ēėshtjes, e jo
fenomenet e mundshme qė pėrkojnė me nderin dhe etikėn e vėrtetė. Nderi ėshtė
karakteri ose principi i jashtėm qė mbart njeriu pėr hir tė vėrtetės sė
brendshme. Nė kėtė kohė tė neveritshme me plot shije meskine, nderi mund tė
vėrehet rrallėherė si vullnet i ndėrgjegjshėm, por mė tepėr si njė shprehje
e zakonshme qė solidarizohet me rutinėn e pėrditshme. Nderi, sot ėshtė vetėm
njė shprehje e zakonshme, qė masa e pėrgjithshme e lakmon nė pozita tė
nevojshme duke pėrfituar. Nisur nga pikėpamja e tezės sė famshme tė Hegelit,
unė vlerėsoj se, sot asgjė nuk ėshtė reale dhe e arsyeshme, pėr faktin se
gjithkush mendon tė imponojė ose pėrfitojė mendimin e njėjtė me pa tė drejtė
tek tjetri. Nuk ka njė tolerancė qė mund tė shpresosh apo guxosh! Ose, kjo
do tė thotė se mendimi nuk hulumtohet, ēdo gjė reale ėshtė e arsyeshme, por,
sot realiteti njerėzor ėshtė i padrejtė dhe non sens duke lėnė pezull
mėkatet vetjake tek enden nėpėr qiejt e gjithkujt. Prandaj, kohėve tė fundit
ēdo gjė ka humbur ndriēimin e meritueshėm duke u marrė me ēėshtjen, dhe duke
e konsideruar mendimin e pazakontė si njė gjykim jo kritik. Kėtu ėshtė drita
nė fund tė kėtij tuneli qė na verbon. As politika dhe as dashuria nuk kanė
nder dhe etikė, por kanė njė vullnet pėr tė jetuar mbi etikėn dhe nderin e
rremė duke pėrfituar hipokrizisht!
Pėr hir tė mendimit tim bazuar nga pikėpamjet e fundit tė
natyrės njerėzore, konsideroj se, sot nderi dhe etika janė jo reale, dhe
realja nuk ėshtė e arsyeshme; sepse mungon ndėrgjegja dhe gjykimi kritik.
Edhe mendimi kritik nuk ka mė sens, as politika nuk ka etikė, as dashuria
nuk ka nder (ndėrgjegje tė jashtme). Por, ka njė histeri tė zakonshme tė
infiltruar nga koha e fundit, qė pėr masėn dhe intelektualėt partiak, koha
mbetet sot e kėsaj dite diēka e frikshme dhe e neveritshme qė duhet me ēdo
kusht jetuar. Gjithkush, sot ėshtė i prirur pas kohės, pas tė zakonshmes,
pas njė dukurie qė ngrihet nė bazė tė etikės moderne pėr tė pėrfituar nė
kohė reale, pavarėsisht se kthehen nė eautontimoroumenoi, dėnues tė
vetvetes, pa e ditur e ndier thelbėsisht.
Pėrfitimi vetjak nė kohė reale ėshtė dhe mbetet dukuri negative;
konceptuar nga mendimi se kėnaqėsia e prodhuar nga ky pėrfitim ėshtė njė ide
fikse qė tė pėrmbys unin dhe veten. Nisur nga ky mendim, duke e shtrirė kėtė
gjendje reale edhe nė politikė, edhe nė dashuri, askush qė vepron nėn kėtė
trajtim nuk konsiderohet i pėrfillshėm. Ai qė e konsideron veten tė menēur,
(qė shumė pak ka tė menēur) nuk pėrfiton nė kohė jo tė arsyeshme, dhe u
shmanget pėrfundimisht tė kėqijave. Realisht, marrė kėtė vėshtrim tė
sipėrfaqshėm, duket qartė se secili qė merret me politikė ose veprimtari tė
tjera nuk janė tė arsyeshėm me shoqėrinė dhe veten. Fakte ka plotė, dhe se
askush qė bėn politikė zyrtare nuk ndodhet pranė reales, por bindjes vetjake
tė tij. Megjithėkėtė, ky grup njerėzish, qoftė elita politike apo ushtrues
tė ndryshėm nuk janė tė drejtė aspak me realitetin dhe etikėn qė premtojnė,
por janė nė kontradiktė. Kėta njerėz janė tė lajthitur, dhe bredhin pas
kėnaqėsive tė kėsaj jete duke pėrfituar nė kohė, dhe fundja zakonshmėrisht
pėrballen me mashtrimin, dhe pėrfundojnė nė humnerė.
Sė fundi, qė tė kemi njė etikė apo njė nder kudoqoftė, nė radhė
tė parė, siē thoshte Goethe Pėrfito nga gjendja e mirė shpirtėrore, sepse
vjen rrallėherė, duhet tė sillemi nė lėvizje tė mirė me tė gjitha prirjet e
fshehura tė natyrės sonė. Vita motu constat ka thėnė Aristoteli, qė jetėn
ta lėvizim si pasojė e rregullit tė arsyeshėm, dhe tė shmangemi nga mendime
katekizmi.
|
