|
MES ĖNDRRĖS DHE REALITETIT
Tė
jetosh nė njė realitet me ėndrra, tė jep gėzim, lumturi, shpresė dhe besim
tek vetja dhe tek e ardhmja. Bota duket mė e bukur, me shumė jetė. Por edhe
ėndrra pa realitetin nuk do tė kishte kuptim, nuk mund tė mendohet njė e gjė
e tillė. |
|
A po jetojmė apo jemi pjesė e njė ėndrre dhe iluzioni i cili na vėrtitė
furishėm nėpėr skuta tė errėta?! Kjo herė-herė na nxjerr nė sipėrfaqe dhe
atėherė na duket se jetojmė dhe marrim frymė! Ndoshta De Karti, do tė na
jepte njė pėrcaktim mė rigoroz tė pozicionit tė njeriut nė lidhje me ėndrrėn
dhe realitetin.
Unė e ndjej veten realiste nė kėtė pikė sepse nuk mund tė mendoj njė
realitet pa ngjyrat dhe nuancat e ėndrrės e cila shėrben si indikator i
lumturisė personale tė ēdo individi. Realiteti pa ėndrrėn do tė ishte si njė
krijesė e vdekur qė dekompozohet nga krimbat kohė. Pa ėndrra do tė ishim
si kafshėt apo siē thoshte dhe vetė Stefan Cvajg: Nė kėtė botė vetėm
budallenjve (njerėz me tė meta mendore) nuk ju ecėn nė jetė, e kundėrta
ndodh me tė zgjuarit qė Zoti nuk i ndihmon mė shumė sesa ata ndihmojnė veten
e tyre.
Shumė njerėz e shohin jetėn bardhe-zi sepse kanė frikė nga realiteti dhe nga
gjėrat e jetės. Mendime tė tilla janė tė panevojshme, ato tė sjellin huti
dhe njė ditė mund tė humbėsh nė ndonjė mjegullim tė pafund nga i cili nuk do
mundesh tė lirohesh kurrė. Ēdo gjė e mirė dhe e keqe jeton nė ndjenjė dhe
vdekja ėshtė zhdukja e plotė e ēdo ndjenje pra, nėse prania e diēkaje nuk na
shkakton dhimbje atėherė frika, me ardhjen e kėsaj gjėje, mund tė quhet
absurde. Kėsaj jete qė rrjedh nė gjithė gjerėsinė dhe gjatėsinė e saj i
nevojitet njė shpirt i thellė. Tani, ka ardhur koha qė shpirti ynė tė
shprehė madhėshtinė; fuqia jonė duhet tė na drejtojė dhe tė shpenzohet nė tė
mirė tė njerėzimit.
Shpirti i njeriut ėshtė i fuqishėm, i thellė, pra thellėsive tė tilla duhet
tė ecim vazhdimisht. Jeta ėshtė e bukur nėse vėrtetė di ta jetosh edhe
momentin e fundit, sepse nuk ka shkencė mė tė vėshtirė nė kėtė botė sesa tė
jetosh mirė dhe natyrshėm kėtė jetė. Vetėm nė kėtė mėnyrė mund tė bėjmė
pėrpjekje pėr ti realizuar dhe pėr ti shijuar njėkohėsisht ėndrrat tona
pėr tė cilat kemi aq shumė nevojė. Kjo gjė na ka bėrė aktivė duke ndjerė
peshėn mbi supet, e cila na ka bėrė tė kėrkojmė mė shumė nga vetja jonė. Nė
kėtė botė duhet tė luftosh me mish e me shpirt pėr tė marrė ato pėr tė cilat
ke ėndėrruar dhe vazhdon tė ėndėrrosh.
Tė jetosh nė njė realitet me ėndrra, tė jep gėzim, lumturi, shpresė dhe
besim tek vetja dhe tek e ardhmja. Bota duket mė e bukur, me shumė jetė. Por
edhe ėndrra pa realitetin nuk do tė kishte kuptim, nuk mund tė mendohet njė
e gjė e tillė. Nėse nuk do tė ishte realiteti brenda ėndrrės, njeriu mund tė
arrinte nė njė idealizim tė botės, duke e larguar idin (personal) e vetė,
pra do tė ishte gjetiu, pa njė plan se ku tė mbėshtetej. Kjo do ta bėnte atė
tė ishte si njė orė qė vazhdimisht punon, pulson por nuk arrin njė qėllim tė
mirėfilltė final.
Njeriu ndjehet mirė kur ndjen se jeton duke ėndėrruar. Ėndėrron duke jetuar.
E kėshtu lindin sfidat, problemet, gėzimet, hidhėrimet qė shėrbejnė si
aureole tė ėndrrės dhe realitetit. Pikėrisht kėto e identifikojnė njeriun si
qenien mė tė pėrsosur.
Jeta dhe ti! Ji realist! Ėndėrro pėr momentet e bukura qė tė japin gėzim.
Duhet tė pėrqendrohesh tek vetja dhe tė mos hutohesh pas tė tjerėve, sepse
kush ndalet pėr tė kėqyrur i mrekulluar hapin e shpejtė tė tė tjerėve, nuk
do mundė kurrė tė ecė pėrpara, pra duhet tė jetosh dhe tė shkėpusėsh me
forcė e lakmi gjithēka tė mirė dhe tė bukur nga kjo jetė, nga kėto ėndrra
dhe nga ky realitet qė dita-ditės sa vjen e po bėhet mė mizor, mė i hidhur.
Bėje kėtė duke mos u bėrė merak se ēfarė do tė sjellė njė orė apo njė
sekondė nė rrjedhėn e lojės tėnde. Vidhja kėto realitetit dhe, nė kėtė rast,
tė jesh i sigurt se tė vjedhėsh nuk ėshtė mėkat.
|
