Nxėnėsi:
Osho, a do tė na thoni diēka pėr marrėdhėnien tuaj me
Retė e Bardha?
OSHO:
Unė jam reja e bardhė. Kėtu nuk ka marrėdhėnie, as nuk mund
tė ketė.
Marrėdhėnia ekziston kur jeni dy, tė ndarė. Pra, marrėdhėnia
nė realitet dhe nuk ėshtė marrėdhėnie, por separim, ndarje. Kudo qė ka
marrėdhėnie, aty domosdoshmėrisht ka edhe separim.
Unė jam reja e bardhė. Ju nuk mund tė jeni nė marrėdhėnie me
renė e bardhė. Ju mund tė jeni njė me tė dhe mund ti lejoni tė jetė njė me
ju, por marrėdhėnia ėshtė e pamundshme. Nė marrėdhėnie pėrherė mbeteni tė
ndarė, kurse nė pėrndarje gjithmonė ėshtė i pranishėm manipulimi.
Kjo ėshtė njė nga mjerimet mė tė mėdha tė jetesės njerėzore
ne madje edhe nga njė kėso dashurie krijojmė marrėdhėnie. Dhe pikėrisht me
kėtė dashuria ėshtė e gjykuar pėr vdekje. Nė dashuri nuk guxon tė ketė
marrėdhėnie. Ju duhet tė bėheni njė me tė dashurin dhe ti jepni rast tė
bėhet njė me ju. Kjo duhet tė jetė shkrirje - vetėm kėshtu konflikti pushon.
Nėse kjo mungon, dashuria ka pėr tu bėrė fushė lufte.
Po qe se nė dashuri JU jeni, gjithmonė do tė provoni tė
manipuloni, tė posedoni, tė bėheni zotėruesi i madh, gjithmonė keni pėr tė
eksploatuar. Ashtu tjetri ka pėr tė qenė i shfrytėzuar jo si diēka e fundit,
por ekskluzivisht si diēka qė ka rėndėsi relative.
Me renė e bardhė ju kėtė nuk mund ta bėni renė nuk mund ta
bėni as grua as papuēe. Nuk mund ta vėni nė pranga e as qė mund ta nxitni
pėr marrėdhėnie. Ajo kėtė nuk ka pėr tua lejuar, ajo madje nuk ka as pėr
tju dėgjuar. Njeriut tė tillė i ėshtė bėrė boll ēdo gjė; prandaj edhe ėshtė
bėrė re e bardhė.
Ju mund tė jeni njė me retė e bardha, dhe nėse ju doni,
zemrat e tyre do tė ēilen.
Por mendja njerėzore nuk mund tė mendojė pėr diēka qė
tejkalon marrėdhėnien, shkaku se nuk mund tė mendojmė pėr veten si pėr diēka
joekzistuese. Ne jemi. Sado ta fshehim kėtė, ne jemi. Poshtė nė thellėsi
egoja ekziston, dhe poshtė nė thellėsi egoja vazhdon me manipulimin.
Me renė e bardhė kjo nuk ėshtė e mundur. Me egon tuaj ju
mund ta shikoni renė e bardhė, mund tė mendoni pėr tė, por fshehtėsia pėr tė
ka pėr tė mbetur e mbyllur. Dyert do tė jenė tė mbyllura. Keni pėr tė mbetur
jashtė, nė errėsirė.
Por, nėse egoja juaj zhduket, do tė bėheni edhe vetė re e
bardhė.
Nė zen ekziston njė nga traditat mė tė lashta tė pikturimit.
Njė Mjeshtėr zeni e kishte njė nxėnės tė cilit ia mėsonte pikturimin e,
nėpėrmjet pikturimit, natyrisht edhe meditimin.
Nxėnėsi i tij thjesht ishte i magjepsur me bambusėt, dhe
pothuaj pandalim vizatonte dhe pikturonte bambusė. Nė njė rast, Mjeshtri i
tha nxėnėsit tė vet: Derisa vetė nuk bėhesh bambus, kurrgjė nuk ka pėr tė
ndodhur.
Pa kurrfarė ndėrprerjesh, nxėnėsi tėrė atė dekadė pikturonte
vetėm bambusėt dhe asgjė tjetėr. U bė aq efikas nė kėtė saqė mund tė
pikturonte bambusė pėrsosshmėrisht autentikė symbyllur, nė natėn mė tė
errėt, pa kurrfarė drite. Madje, edhe ashtu tė pikturuar bambusėt ishin
pothuajse tė gjallė.
Por, edhe pėr shkathtėsinė e tillė Mjeshtri nuk e
lavdėronte, ai vetėm i thoshte: Jo. Po qe se nuk bėhesh bambus, si ke pėr
ta pikturuar? Mbetesh i ndarė, mbetesh shikues, spektator vetėm. Nė kėtė
mėnyrė ti mund ta njohėsh bambusin vetėm nga ana e jashtme, por ajo ėshtė
vetėm periferia jo shpirti i atij bambusi. Nėse nuk bėhesh njė me tė, nėse
nuk bėhesh bambus, si mund ta njohėsh nga brenda?
Edhe njė decenie kaloi nė luftėn e nxėnėsit me vetveten, por
Mjeshtri pėrsėri nuk e lavdėronte. Nxėnėsi kėtė nuk e quajti tė drejtė,
prandaj u zhduk bashkė me mjetet e pikturimit nė pyllin me bambusė.
Kaluan tri vjet, e kurrgjė pėr tė nuk u dėgjua. Arrinin
vetėm zėre se ishte bėrė si bambusi. Tashmė as tė pikturojė nuk dinte.
Jetonte me bambusėt, frymonte pranė tyre. Era frynte, kurse bambusėt
vallėzonin; nxėnėsi i arratisur po ashtu.
Kur dėgjoi pėr tėra kėto, Mjeshtri filloi ta kėrkonte. Dhe
vėrtet nxėnėsi i tij u bė bambus. Mjeshtri iu drejtua: E tashi harro ēdo
gjė lidhur me bambusėt, harroje edhe vetveten. Nxėnėsi i habitur tha: Por,
Mjeshtėr, ju mė keni thėnė tė bėhem bambus dhe unė ju dėgjova! Mjeshtri nė
kėtė iu pėrgjigj: Po, por tashi edhe kėtė harroje, meqė tashi kujtesa jote
ėshtė bėrė pengesė. Poshtė nė thellėsi ende je i ndarė me kujtimin se je
bėrė njė me bambusin. Ndaj, ende nuk je bambus i pėrsosur, shkaku se bambusi
nuk kujton ndonjėfarė nxėnėsi timin. Prandaj, harroje edhe kėtė.
Nė dhjetė vjetėt e ardhshme pėr bambusėt nuk ėshtė
diskutuar. Vonė njė ditė Mjeshtri ftoi nxėnėsin e vet dhe i tha: Tashi mund
tė pikturosh. Sė pari je bėrė bambus, e pastaj e ke harruar bambusin dhe mė
nė fund je bėrė bambus i padyshimtė, pikturimi yt mė nuk ka pėr tė qenė
pikturim veēse rritė e brendshme.
Pra, unė nuk jam nė kurrfarė marrėdhėniesh me retė e bardha
fare unė jam reja e bardhė. Dhe po kėshtu dėshiroj qė edhe ju tė bėheni re
tė bardha dhe ta ndėrpreni me marrėdhėniet.
Ndėrprejeni me marrėdhėniet mjaft jeni mbushur mend. Shumė
jetė i keni kaluar nė marrėdhėnie, herė me atė, herė me kėtė. Dhe mjaft keni
vuajtur, bile edhe shumė. Keni vuajtur mė shumė sesa e meritoni.
Kurse tė gjitha vuajtjet kanė qenė tė pėrqėndruara nė
koncepcionet e gabueshme rreth marrėdhėnieve. Koncept i gabueshėm ėshtė: Sė
pari duhet tė jesh i vetvetes dhe tek pastaj nė marrėdhėnie. Dhe sė kėndejmi
rrjedhin tė gjitha tendosjet, tė gjitha konfliktet, e tėrė dhuna dhe i tėrė
ferri pėrcjellės.
Sartri nė njė vend ka thėnė: Ferri, janė tė tjerėt.
Por, nė realitet, tė tjerėt nuk janė ferri tė tjerėt janė tė tjerė vetėm
shkaku i egos suaj. Nėse ju nuk jeni, as tė tjerėt nuk do tė jenė.
Dhe kurdo qė kjo tė ndodhė nė mes tė njeriut dhe drurit,
nė mes tė mashkullit dhe femrės, kurdo qė tju ndodhė tė zhdukeni, ferri po
ashtu do tė zhduket. Nė ēast do tė transformoheni keni hyrė nė parajsė.
Ai tregimi i lashtė biblik ėshtė i tejmrekullueshėm: Adami
dhe Eva janė tė pėrzėnė nga kopshti i Edenit sepse kanė ngrėnė pemėn e
ndaluar pemėn nga trungu i diturisė. Kjo ėshtė njė nga parabolat mė tė
bukura nė botė.
Pėrse pema nga trungu i diturisė ka qenė e ndaluar? Thjesht
pėr atė se me diturinė vjen egoja. Posa ta dini se jeni, keni rėnė. Ky ėshtė
mėkati burimor.
Kurrkush Adamin dhe Evėn si ka larguar nga parajsa. Po atė
moment qė janė bėrė tė vetėdijshėm pėr veten, pėr veēantitė e veta, kopshti
parajsor ėshtė zhdukur. Pėr sy tė tillė, sy tė mbushur ego, parajsa nuk mund
tė ekzistojė.
Nuk ėshtė fare e saktė se ata janė pėrjashtuar nga parajsa
parajsa ėshtė kėtu dhe tash. Aty ėshtė, skaj jush. Ajo parajsė
ju pėrcjellė kudo qė ju tė shkoni, por ju nuk mund ta shihni. Po qe se egoja
zhduket, Kopshti Parajsor pėrsėri bėhet i dukshėm. Pėrsėri jeni nė tė. Edeni
ėshtė i zbuluar. Kurrė as qė keni qenė jashtė tij.
Provojeni kėtė: Uluni pranė drurit dhe plotėsisht harrojeni
vetveten. Le tė mbetet vetėm druri. Kjo i ka ngjarė Budės nėn drurin Bodhi.
Ai nuk ka qenė: nė atė ēast ēdo gjė ka ndodhur. Vetėm druri Bodhi ka mbetur.
Ju ndoshta edhe nuk dini se pesėqind vjet pas Budės nuk janė
ndėrtuar as shtatoret e tij e as qė ėshtė pikturuar figura e tij. Pesėqind
vjet, pa ndalim, kurdo qė tempulli budist ka qenė i pėrfunduar, piktura e
vetme brenda faltores ka qenė piktura e drurit Bodhi. Dhe ajo ishte e
tejmrekullueshme shkaku se po atė moment qė Guatam Sidarta u bė Buda, ai
plotėsisht mungonte; vetėm druri kishte mbetur.
Gjejeni momentin kur nuk jeni. Dhe ato momente tė
mosekzistencės janė momentet kur pėr tė parėn herė vėrtet do tė jeni.
Pra, unė jam re e bardhė, dhe e tėrė pėrpjekja ime ėshtė qė
edhe ju tė ju bėj re tė bardha tė cilat lundrojnė qiejve. Askund nuk
shkohet, prej askund nuk vihet. Vetėm tė qenėt nė ēdo ēast pėrsosshmėri.
Unė nuk jua mėsoj idealet, kurrfarė detyrimesh. Unė nuk ju
flas: Jini ky, bėhuni ai. I tėrė mėsimi im ėshtė skajshmėrisht i thjeshtė:
Ēfarėdo qė tė jeni, pranojeni atė ashtu tėrėsisht sa jashtė tė mos mbetet
asgjė qė do tė duhej realizuar.
Dhe atėherė do tė bėheni Re e Bardhė.
Pjesė nga libri RRUGA IME, RRUGĖ E REVE TĖ BARDHA
|