Falė Inteligjencės Artificiale, realiteti ėshtė fshirė, kreativiteti ėshtė
zėvendėsuar. Nėse nuk e besoni, dėgjoni kėto dy histori.
Njė herė e njė kohė ishte fotografia, e cila dokumentonte realitetin. Nuk
mund ta mohoje tė vėrtetėn, ėshtė fotoja qė dėshmon tė vėrtetėn. Por njė
ditė njė artist nga Nju Jorku, Philip Toledano, porositi njė mrekulli nga
inteligjenca artificiale. Ai kishte krijuar projektin e titulluar We Are at
War pėr njė festival fotografie, me teste tė sajuara nė tė cilat Robert
Capa, fotografi i famshėm, dokumentoi D-day, ditėn e zbarkimit legjendar nė
bregun e Normandisė. Gjithēka dukej e vėrtetė, imazhet, fytyrat, telegramet.
Por nė fakt, asgjė nuk ishte e vėrtetė, gjithēka ishte rezultat i njė
rindėrtimi fiktiv tė situatave dhe materialeve.
Iluzionizėm i pastėr, vepėr e tė shkruarit nė smartphone, me mbėshtetjen e
Inteligjencės Artificiale, ose mė saktė punė prej prestigjatorėsh digjitalė.
Toledano thotė: Ideja e fotografisė si e vėrtetė humbet pėrgjithmonė. Njė
risi absolute, apo rikthim nė epokėn para fotografisė kur historia,
pėrfaqėsimi mitik, piktural, dėshmia gojore e dhėnė duhet tė provonte njė
ngjarje, pa asnjė vėrtetim tė pakundėrshtueshėm. Jemi nė surrealizėm
historik, thotė artisti.
Tani e tutje imazhet nuk do tė dėshmojnė mė realitetin e gjėrave, ato janė
tė lakueshme. Nga ana tjetėr, mjerisht janė tė njohura manipulimet qė
ndodhin nė Internet, nė rrjetet sociale, me fytyra dhe trupa, shpesh tė tė
miturve, tė cilat pėrdoren nė skena tė rreme erotike.
Edhe detyra e vėzhgimit prej policisė bėhet e vėshtirė, pasi pamjet kalojnė
dorė mė dorė dhe mund tė rimodifikohen, shtrembėrohen gjatė rrugės, derisa
tė humbasin gjurmėt e fillesės.
Por duke iu rikthyer fotove false historike: njė tjetėr goditje
vdekjeprurėse pėr kujtesėn historike, pėr vėrtetėsinė e fakteve. Siē ka
ndodhur tashmė nė regjimet totalitare Stalini bėri qė figurat e regjimit
tė diskredituara dhe tė eliminuara fizikisht tė zhdukeshin nga fotot ose
siē ndodh nė manipulimet e sotme tė shėrbimeve sekrete dhe dezinformatat
filmike apo televizive, sot ēdokush mund tė manipulojė realitetin historik
dhe tė pėrziejė ngjarjet aktuale me ato fallco.
Fotografi ėshtė i emocionuar nga kjo mundėsi e fshirjes sė realitetit ose
modifikimit tė tij sipas dėshirės. Mund ta kthesh realitetin, thotė Toledano,
tė hysh nė vende tė paarritshme, tė shohėsh gjėra qė askush nuk i ka parė
dhe nuk mund ti kishte parė kurrė. Inteligjenca artificiale ėshtė tepėr
fleksibėl, mund tė jetė si njė ėndėrr apo njė poezi. Po, e bukur, por nuk
ėshtė realitet, as e vėrteta. A duhet tė gėzohemi sepse realiteti po
fshihet?

Meqė jemi tek poezia, Inteligjenca Artificiale arrin tė simulojė edhe
frymėzimin lirik, gjenialitetin poetik. Revista Scientific Report ka botuar
kėrkime tė kryera nga njė ekip studiuesish nga Universiteti i Pitsburgut:
njė grupi prej 1600 personash iu dhanė tė pėrziera, pesė poezi tė shkruara
nga poetė tė mėdhenj, duke filluar nga Shekspiri, dhe pesė poezi tė shkruara
nga ChatGpt.
Qėllimi ishte tė demonstrohej se lexuesit nuk e vėrejnė ndryshimin, ata nuk
dinė tė dallojnė tė vėrtetėn nga e rremja. Dhe sigurisht eksperimenti ishte
i suksesshėm. Por mashtrimi ėshtė i dyfishtė. Jo vetėm ai i deklaruar nga
vargjet e shkruara nga poeti dhe vargjet e shkruara nga Inteligjenca
Artificiale.
Por mashtrimi i vėrtetė ėshtė krijimtaria e rreme e makinės: ChatGpt
gjeneron tekste pėrmes algoritmeve qė mbledhin kėngė nga njė depo e madhe tė
dhėnash. Ata peshkojnė pėr vargje nė mare magnum-in e universit poetik, nuk
ka fare frymėzim krijues.
Operacion matematik pa inteligjencė, montim i saktėsisė sė lartė
teknologjike, por i pafrymėzuar nga njė venė lirike dhe krijuese. Nuk ka
asnjė poet tė prekur pas atyre vargjeve, megjithėse nuk mund tė pėrjashtohet
qė ato tė prodhojnė emocione tek ata qė i lexojnė.
Kemi treguar dy histori paralele ose ndoshta konverguese, nė tė cilat ndodh
njė gjė dhe ndodhin tre pasoja. Premisa ėshtė qė kufijtė midis tė vėrtetės
dhe tė rremes, midis autentikes dhe falses, midis reales dhe tė shpikurės
kanė humbur.
Pėrdoruesi nuk di mė tė bėjė dallimin midis dy zonave, gjithēka ėshtė nė
mėshirėn e Inteligjencės Artificiale. Pasojat qė rezultojnė janė tė tre
llojeve. E para: realiteti, historia, faktet mund tė zėvendėsohen. E dyta:
krijimtaria, frymėzimi poetik, gjenialiteti, mund tė zėvendėsohen. E treta:
njeriu, si historia dhe si poezia, ėshtė i tepėrt, ai mund tė zėvendėsohet.
A duhet tė gėzohemi apo tė shqetėsohemi pėr gjithė kėtė, tė festojmė apo tė
frikėsohemi, tė ekzaltohemi apo tė dėshpėrohemi? A ėshtė ky pėrparim pėr
njerėzimin, apo njė katastrofė?
Inteligjenca artificiale ėshtė e ēmuar nė shumė fusha, ndonjėherė na bėn tė
jetojmė mė mirė, zgjeron mundėsitė tona tė jetės dhe njohurive.
Megjithatė, me tre kushte. E para ėshtė se ne mund tė dallojmė tė vėrtetėn
nga e gėnjeshtėrta, poezinė nga letrat tarot, poetin nga roboti; domethėnė
se ka ende mjete pėr tė ndarė tė parat nga tė dytat.
E dyta ėshtė se fuqia e teknologjisė mund tė balancohet me njohuri kritike,
inteligjencė nė shkallė njerėzore, njė kulturė tė aftė pėr tė kompensuar
rritjen e IA dhe njeriu mund tė orientojė, filtrojė, kontrollojė dhe
drejtojė Teknikėn pa u drejtuar prej saj.
E treta ėshtė se zgjerimi i Inteligjencės artificiale mund tė ndalet kur
bėhet shqetėsues dhe i rrezikshėm pėr njerėzimin dhe botėn. Pra, njeriu tė
kalėrojė tigrin dhe tė mos tėrhiqet zvarrė dhe nė fund tė dėrrmohet.
|