Ishte njė kohė kur perėnditė tashmė ekzistonin,
por racat nuk ekzistonin akoma. Kur erdhi koha e lindjes sė tyre e fiksuar
nga fati perėnditė i krijuan ato nė brendėsitė e tokės, duke realizuar njė
pėrzierje tė dheut, tė zjarrit dhe tė gjithēkaje qė pėrzihet me zjarrin dhe
dheun. Pastaj, kur erdhi momenti i pėrftimit tė dritės, perėnditė ngarkuan
Prometeun dhe Epitemeun, pėr tė shpėrndarė aftėsitė ndėrmjet gjithė llojeve,
me njė rregulli tė plotė ashtu siē duhet. Epitemeu i kėrkoi me ngulm
Prometeut qė ta linte vetėm nė procesin e ndarjes. Kur tė mbarojė procesi,
ti eja ta kontrollosh, i tha ai tė vėllait. Pasi arriti ta bindė, ai e kreu
vetėm operacionin. Dhe gjatė shpėrndarjes, ai u dhuroi disave njė forcė, por
jo shpejtėsinė; por tė dobtėve u dha shpejtėsinė. Ai armatosi disa, kurse
atyre qė nuk kishin armė, u dha njė aftėsi tjetėr pėr tė mbijetuar. Ndėrkaq
atyre qė u dha forma tė vogla, i pajisi me krahė, nė mėnyrė qė tė iknin nė
rast rreziku, ose u krijoi njė strofull tė nėndheshme. Atyre qė ua zmadhoi
shtatin, ndjeheshin tė mbrojtur e tė sigurt nė vetvete. Kėsisoj, gjatė
aftėsitė e tjera nė tė njėjtėn mėnyrė. Ai vepronte nė kėtė mėnyrė, pėr tė
mėnjanuar asgjėsimin e ēdo race, duke u dhėnė atyre aftėsi dhe siguri, pėr
tė shmangur duke ikur, shkatėrrimin e dyanshėm dhe po ashtu u krijoi
mundėsi qė tė mbrohen nga rreziqet qė mund tė sillnin stinėt e Zeusit duke i
mbuluar me qime tė dendura dhe duke ua bėrė lėkurėn tė trashė, si njė
mbrojtje tė mjaftueshme pėr dimėr, por tė afta edhe pėr tu mbrojtur nga vapa
e madhe duke pėrfshirė edhe njė shtrat tė pėrshtatur tė natyrshėm pėr
secilin, pėr tė fjetur. Ai i mbathi disa me kėpucė druri dhe disa tė tjerė i
bėri me lėkurė tė trashė. Pastaj, ai i caktoi secilit njė ushqim tė
ndryshėm, disave bimė tė tokės, tė tjerėve fruta pemėsh, dhe tė tjerėve
akoma rrėnjė. Por disave ai u caktoi si ushqim mishin e kafshėve tė tjera,
prandaj kėtyre ai u dha njė pjellori mė tė pakėt ndėrsa presė sė tyre, ai u
dha njė pjellori tė madhe, pėr tė siguruar kėshtu moszhdukjen e llojeve.
Megjithatė, meqenėse ai nuk ishte me tė vėrtetė
i menēur dhe i urtė, Epitemeu, pa bėrė kujdes, i harxhoi gjithė aftėsitė qė
kishte nė dispozicion pėr kafshėt qė nuk flasin; por mbeti akoma raca
njerėzore qė nuk kishte marrė asgjė, dhe ai nuk dinte ēfarė tė bėnte.
Atėherė, ndėrsa ai ishte nė hall, arriti
Prometeu pėr tė kontrolluar shpėrndarjen, dhe ai pa se gjithė llojet ishin
pajisur nė mėnyrė harmonike, por vetėm njeriu kishte mbetur lakuriq, pa
kėpucė, pa mbulesė, pa armė. Dhe tashmė ishte pikėrisht dita e caktuar nga
fati, qė njeriu duhet tė dilte nga toka dhe tė dukej nė dritė. Pėrballė
kėtij halli, duke mos ditur si ta ruante racėn njerėzore, Prometeu ia vodhi
dijen termike Hefestit dhe Atenės, domethėnė zjarrin, sepse pa zjarrin nuk
kishte mėnyrė tjetėr pėr tė fituar e shėrbyer, dhe prandaj ai ia dhuroi atė
njeriut. Nė kėtė mėnyrė, njeriu kishte nė zotėrim dijen qė i pėrkiste jetės,
por ai nuk kishte dijen politike, sepse nė tė vėrtetė kjo gjendej te Zeusi.
Por Prometetu nuk kishte mė kohė pėr tė hyrė nė Akropol, ku banonte Zeusi,
dhe natyrisht atje ishin gjithashtu edhe rojet e Zeusit, tė cilėt ishin tė
tmerrshėm; por ai arriti tė hynte pa u vėnė re nė banesėn e pėrbashkėt tė
Hefestit e Atenės, ku ata dėshironin tė praktikonin artet e tyre, dhe kėshtu
ai e vodhi zjarrin qė i pėrkiste Hefestit si dhe artin e Atenės, dhe ia
dhuroi njeriut. Kėshtu ndodhi qė njeriu u gjend i pajisur mirė pėr jetėn dhe
qė mė vonė, pėr shkak tė Epitemeut, Prometeu, siē thuhet, u akuzua pėr
vjedhje.
Meqenėse njeriu kishte pjesėn e tij nė fatin
hyjnor, ai ishte pikė sė pari pėr nga afėrsia e tij me Zotin, i vetmi ndėr
tė gjallėt qė i njihte perėnditė, dhe kėshtu ai ndėrmori ngritjen e altarėve
dhe statujave tė Perėndive, dhe mė pas, nė saj tė artit qė zotėronte, ai nuk
vonoi tė nxjerrė e shqiptojė tinguj e fjalė, si dhe shpiku banesa, rroba,
kėpucė, mbulesa, dhe ushqime qė vinin nga toka. Tė pajisur nė kėtė mėnyrė,
njerėzit jetonin nė fillim tė shpėrndarė, dhe nuk kishte qytete, ata vdisnin
nga sulmet e kafshėve tė egra, sepse ishin mė tė dobėt se ato, dhe arti i
tyre prej artizani qė pėrbėnte njė ndihmė tė mjaftueshme pėr tė siguruar
ushqimin, tregohej i pamjaftueshėm nė luftėn qė ata duhej tė bėnin kundėr
kafshėve tė egra. Nė tė vėrtetė, ata nuk zotėronin akoma artin politik,
pjesė e tė cilit ėshtė arti i luftės. Natyrisht, ata kėrkonin tė
grumbulloheshin pėr tė shpėtuar dhe pėr tė ndėrtuar qytetet e tyre. Por ēdo
herė qė ata grumbulloheshin, silleshin nė njė mėnyrė tė padrejtė njėri ndaj
tjetrit, sepse nuk zotėronin artin politik, dhe kėsisoj, gjithnjė
shpėrndaheshin pėrsėri dhe zhdukeshin. Kėshtu Zeusi, nga frika se mos raca
jonė zhdukej krejtėsisht, dėrgoi Hermesin qė tu sillte njerėzve Turpin dhe
Drejtėsinė, pėr tė krijuar rregullat e qyteteve dhe vendeve tė miqėsisė qė i
bashkonin njerėzit. Hermesi pyeti atėherė Zeusin pėr mėnyrėn se si duhet
tua jepte ai njerėzve Drejtėsinė dhe Turpin. A duhet ti shpėrndaj ato
ashtu siē janė shpėrndarė artet? Shpėrndarja e tyre ishte bėrė nė kėtė
mėnyrė: njė njeri i vetėm qė zotėronte artin e mjekėsisė kishte mjaftuar pėr
njė numėr tė madh njerėzish qė nuk kishin njohuri tė tilla, dhe kėshtu ishte
vepruar edhe pėr artizanėt e tjerė. A duhet ta shpėrndaj atėherė kėshtu edhe
Drejtėsinė e Turpin, ndėrmjet njerėzve, apo duhet ta shpėrndaj pėr tė
gjithė? Zeusi u pėrgjigj: Shpėrndaje ndėrmjet tė gjithėve, nė mėnyrė qė tė
gjithė tė kenė pjesėn e tyre, sepse nuk do tė mund tė ketė qytete, nėse
vetėm njė numėr i vogėl njerėzish do tė kishin pjesė nė to, siē ėshtė rasti
pėr artet e tjera; prandaj tė vihet nė emrin tim njė ligj i tillė: qė tė
ēohet drejt vdekjes, si njė fatkeqėsi pėr qytetin, njeriu qė tregohet i
paaftė tė marrė pjesėn e tij tė Turpit e tė Drejtėsisė.
|