Nga jeta praktike vėrejmė
se ēdo veprimtari e njeriut mendohet se synon diēka te mirė dhe pėr ketė
arsyeje e mira, me tė drejtė ėshtė shpallur si diēka qė synohet nga tė ēdo
gjė. Gjithashtu ēdo veprimtari ka njė qellim dhe te gjitha qėllimet
aspirojnė nė tė mirėn mė tė lartė qė ėshtė LUMTURIA.
Madje edhe kryesit e veprave mė tė shėmtuara veprojnė nė atė
mėnyrė, qė mė vetėdijen e tyre mendojnė qė do ti sjelle lumturi veprimi i
kryer.
Kryesisht veprimtarit
njerėzore tė shoqėrisė sonė mbėshteten nė tri shtylla: prona private, fitimi
dhe pushteti. Pra, kjo tregon qė natyra njerėzore ėshtė e orientuar pėrherė
e mė shumė nga zotėrimi.
Pėrgjithėsisht njerėzit kėrkojnė lumturinė nė zotėrimin e
gjerave materiale, madje edhe nė zotėrimin e qenieve njerėzore, shoqėria nė
tė cilėn jetojmė ėshtė aq e dhėnė pas zotėrimit saqė identifikimi i njeriut
bėhet mė anė tė asaj qe ai zotėron, d.m.th je ai, ēfarė ke. Krahas
mirėqenies qė sjellė zotėrimi gjithashtu sjellė edhe anėn e errėt, sepse
njeriu sa me shumė gjera qė zotėron aq me shumė e humb sigurinė dhe qetėsinė
shpirtėrore ngase vazhdimisht e shoqėron ndjenja e frikės, e ankthit,
pasiguria dhe rreziku mos po e humb atė qė ka. Dhe nėse ai ėshtė ēfarė ai
zotėron dhe e humb atė qė zotėron atėherė kush mbetet ai?
Prandaj a mund tė besohet
se kėta njerėz janė tė lumtur?
Ėshtė e qartė se vetėm tė
mirat materiale nuk janė nė gjendje tė na bėjnė tė lumtur. Bota ėshtė plotė
e pėrplot njerėz qė kanė tė gjitha tė mirat e mundshme por janė tė detyruar
tė marrin qetėsues apo tė zhyten nė alkoolizėm pėr tė qetėsuar ankthet e
tyre. Ndėrkaq shikon tė tjerė njerėz qė megjithėse nuk zotėrojnė asgjė,janė
tė lumtur, gėzojnė shėndet tė mirė dhe jetojnė deri nė moshė tė shtyrė.
Aristoteli nė veprėn e tij
Etika e Nikomahut tė mirėn mė ė lartė e pėrkufizonte kėshtu: E mira
kryesore duhet tė jetė pėrfundimtare, ajo duhet tė jetė pėrherė e
dėshirueshme nė vetvete, asnjėherė pėr hirrė tė diēkaje tjetėr. Kjo ėshtė
lumturia sepse atė e zgjedhim gjithmonė pėr hirrė tė asaj dhe asnjėherė pėr
hirrė tė diēkaje tjetėr
Nė pėrsiatje e sipėr pėr
gjetjen e qetėsisė shpirtėrore dhe lumturisė sė plotė, njeriu duhet tė
zgjedh strehėn mė tė sigurt: BESIMIN DHE DASHURINĖ NDAJ FORCĖS HYJNORE.
Nevoja fetare rrėnjoset nė
kushtet themelore tė ekzistencės sė species njerėzore. Bindja fetare ėshtė
njohje nga ana e njeriut e njė superfuqie mė tė madhe, tė paparė,qė
kontrollon fatin e tij dhe ndaj se cilės duhet treguar bindje,respekt dhe
adhurim.
Besimi mund tė shqyrtohet
si njė prej aspekteve tė strukturės sė karakterit tonė sepse ne jemi ajo se
cilės i jemi besnik ndėrsa ajo se cilės i jemi besnik ėshtė ajo qė motivon
sjelljen tonė.
Besimi dhe dashuria ndaj
Zotit ėshtė njė pikėnisje pėr pėrcaktimin e ēfarėdo sistemi pikėpamjesh dhe
veprimtarish,tė cilit i pėrmbahen grupe njerėzish dhe qė i shėrben individit
si skemė orientimi dhe objekt adhurimi.
Pėr dallim nga Aristoteli
sipas tė cilit lumturia arrihet kur njeriu plotėson funksionet e tij
natyrore nėpėrmjet njė jete tė mirė-ekuilibruar, Shėn Augustini mbronte atė
qė lumturoja kėrkon qė njeriu tė shkoj pėrtej natyrores,drejt mbinatyrores.
Sipas Shėn Augusinit njeriu
nė mėnyrė tė pashmangshme dashuron,njeriu mund tė dashuroj: objekte fizike,
persona tė tjerė vetveten por gjithashtu dhe mbi tė gjitha Zotin.
Njeriu - thotė Augustini -
ėshtė krijuar qė ta dojė Zotin, Zoti ėshtė i pafund. Atėherė, natyra e
njeriut ėshtė krijuar nė mėnyrė tė tillė, qė vetėm Zoti pafundėsia mund ti
jap atij kėnaqėsinė apo lumturinė e skajshme.
Pra lumturia e njeriut
qėndron brenda pėr brenda tij, nė bindjen, besimin dhe dashurinė e tij ndaj
Zotit, aty ku nuk ėshtė e mundur tė privoj ndjenja e ankthit dhe e
pasigurisė. Pra ne qoftė se mendojmė tė jetojmė tė lumtur ne duhet ta
zotėrojmė tė mirėn tonė mė tė lartė!
|