POEZI E
VETĖPĖRKUSHTIMIT DHE E PARANDJENJĖS
Aventurėn e tij prej
krijuesi, Uran Bajrami mė seriozisht e fillon me poezinė BABILON, vargjet e
tė cilės poezi mė pas u bėnė shkas pėr tu themeluar Bendi me emėrtimin e
njėjtė dhe kjo u bė kėnga e parė e kompozuar dhe e kėnduar nga ky Bend.
Tė gjitha poezitė e
Uran Bajramit qė janė gjetur e botuar, e qė nuk janė shumė, (tani sė fundi u
gjetėn edhe tė tjerat) janė poezi pėrkushtuese qė me vargjet e tyre,
krijuesi mbase ėshtė munduar tė paraqes njė realitet rinor plot elan e
dashuri pėr jetėn, por nė tė njėjtėn kohė nuk lė pa pėrmendur as hendeqet qė
i dalin para e nuk e lėnė tė ec e tė shoh atė qė pretendon ta kap.
Poezia e vetme qė nuk
ka tė bėjė me jetėn dhe brengat e krijuesit, por qė paraqet njė epokė shumė
tė lashtė, e qė duket autorin e ka frymėzuar leximi i librit mbi Civilizimin
e lashtė nė Babiloni, ėshtė mu poezia e titulluar BABILON, e qė ėshtė njė
nismė drejt njė shtegu jo edhe tė gjatė krijues.
Lexuesi qė ka pasur
rastin ti lexojė kėto poezi tė pakta apo edhe ti ketė dėgjuar tė
kompozuara nė kėngė, por edhe ju qė tashmė e keni nė dorė kėtė monografi, do
tė bindeni qė Urani, nė secilėn poezi ka shėnuar diēka qė do tė kujtohet me
vite.
Do tė kujtohet,
sidomos me ato parandjenjat pėr fundin e jetės...
Me kėtė konstatim, do
tė bindeni, menjėherė pasi tė keni lexuar poezinė ĖNDRRA. Uran Bajrami
ėndėrron pėr diēka qė nuk mund ta arrijė. Sheh veten duke ecur e shikuar
herė para e herė pėrpjetė, e askund ssheh dalje... Kjo ndjenjė e tij
paraqitet te vargjet: Tėrė kohėn eci me zemėr tė thyer - nė fund po e
shoh ku qeshė jam kthyer.
Sikur humb shpresėn e
atij udhėtimi nė kohė dhe hapėsirė. Pėr tė vazhduar mė tej me dilemėn
tjetėr: ku do tė mund ta pėrplaste jeta, sepse nga ai labirint qė ėshtė
katandisur, rrugėdaljen se gjen dot. Megjithatė, torruan nuk e humb,
ngushėllon veten me vargjet: Ndorė e kam ardhmėrinė/ ti nuk ke
shpėtim/ ti je vetėm ėndėrr.
Nė vjershėn e dytė
EDHE NJĖ NATĖ SI KJO, autori i vargjeve shpreh dėshirėn tė pėrsėritej edhe
njė natė, nė tė cilėn ai me tė dashurėn, do tė pėrkėdhelen nga stuhitė e
natės. Ja si shprehet nė vargjet e para tė kėsaj poezie: Edhe sonte
dua tė jem me ty/ le tė na pėrkėdhelin stuhitė/ e natės. Pėr tė vazhduar me
dėshirėn e dytė: edhe sonte le tė jemi bashkė/ ne tė dy /le tu dorėzohemi
ndjenjave/ dhe imagjinatės.
A thua ēfarė deshi tė
thotė poeti i ri me kėtė dėshirė. Cila ishte ose cilat do tė mund tė ishin
ato ndjenja tė imagjinatės qė do tu dorėzohen ata. Mos ndoshta mu ajo qė ai
thoshte apo shprehte si dėshirė, ishte vetė ajo imagjinata qė e kishte
mbuluar me kthetra nė moshėn e djalėrisė, kur ai nuk mund ti kishte as
tetėmbėdhjetė pranvera. Sepse kėto poezi tė cilat u bėnė kėngė, ishin
shkruar nga thellėsia e shpirtit dhe mu pėr kėtė edhe u bėnė kėngė qė, do
ti kėndojė ai me shokėt e grupit Babilon.
Pjesė nga libri
"Pellgu i dhembjes"
|