|
Disa piktura qė vareshin jo
vetėm nė muret kryesorė, por edhe nė kthinat e shumta qė krijonte
arkitektura e ēuditshme e shtėpisė, filluan tė tėrhiqnin shpirtin tim tė
ngazėllyer, prandaj i thashė Pedros tė mbyllte dyert - meqė ndėrkohė ishte
errėsuar - tė ndizte qirinjtė e njė shandani tė gjatė qė ishte te koka e
shtratit tim dhe tė hiqte mbulesėn zbukuruese prej kadifeje tė zezė qė
mbulonte shtratin. Doja tė shtrihesha, nė mos pėr tė fjetur, tė paktėn pėr
tė soditur pikturat dhe pėr tė shfletuar nj ė libėr tė vogėl qė gjeta mbi
jastėk dhe qė i pėrshkruante dhe i komentonte ato.
Koha fluturonte dhe erdhi
mesnata. Vendi ku ishte vendosur shandani nuk po mė pėlqente, prandaj zgjata
dorėn me kujdes qė tė mos zgjoja ordinancėn dhe e vendosa nė mėnyrė qė
rrezet e tij tė binin mė mirė mbi libėr. Por veprimi pati njė efekt tė
paparashikuar. Drita e qirinjve tė shumtė tani binte mbi njė pjesė tė dhomės
e cila deri atėherė nuk dukej, kėshtu qė doli nė dritė njė pikturė tė cilėn
nuk ma kishte zėnė syri. Ishte portreti i njė vajze tė re qė sa po hynte nė
moshėn e pjekurisė. I hodha njė vėshtrim tė shpejtė pikturės dhe menjėherė i
mbylla sytė. Nė fillim as vetė nuk e kuptova pse i mbylla ashtu. Dhe me sytė
ende tė mbyllur e gjeta arsyen: ishte njė lėvizje impulsive qė tė fitoja
kohė pėr t'u menduar, tė sigurohesha qė shikimi nuk mė kishte gėnjyer, tė
qetėsoja imagjinatėn pėr njė vėzhgim mė tė imtė dhe mė tė kthjellėt. Pas
pak, ia kisha ngulur pėrsėri sytė pikturės.
Tani nuk kishte mė asnjė
dyshim: rrezet e para qė qirinjtė hodhėn mbi pikturė shpėrndanė pėrhumbjen e
ėndėrrt ku isha zhytur i gjithi dhe mė sollėn menjėherė nė jetėn e vėrtetė.
Siē thashė, portreti ishte i njė vajze tė re dhe tregonte kokėn dhe supet,
tė punuara nė mėnyrėn "vinjetė".
Krahėt, kraharori, madje
edhe majat e flokėve tė ndritshėm shkriheshin nė hijen e turbullt, por tė
thellė qė pėrbėnte sfondin e portretit. Korniza kishte formė ovale. Portreti
ishte i mrekullueshėm. Megjithatė, nuk mund tė ishte as punimi i veprės, as
bukuria e pavdekshme e fytyrės nė pikturė qė mė kishin tronditur aq
papritur. Kishte tė ngjarė qė imagjinata ime, ashtu gjysmė e pėrgjumur siē
ishte, ta kishte marrė portretin pėr kokėn e njė njeriu tė gjallė. Pastaj
menjėherė e kuptova se veēoritė e stilit, tė mėnyrės sė pikturimit dhe tė
kornizės duhej ta kishin zhdukur menjėherė kėtė hamendje; duhej tė kishin
penguar edhe besimin qoftė pėr njė ēast tė vetėm nė kėtė ide. Duke menduar
pėr kėto gjėra, qėndrova gjysmė i shtrirė pėr rreth njė orė, me shikimin
ngulur tek portreti. Mė nė fund, i kėnaqur me sekretin e vėrtetė tė efektit
tė tij, u lėshova nė shtrat. Kuptova qė magjia e pikturės vinte nga njė
ngjashmėri me jetėn e vėrtetė, ngjashmėri e cila nė fillim mė tromaksi. E
vura pėrsėri shandanin atje ku ishte mė parė. Kėrkova me rrėmbim librin qė
fliste pėr pikturat dhe historinė e secilės prej tyre. E hapa tek faqja e
portretit oval dhe lexova fjalėt e paqarta e tė ēuditshme qė po shkruaj mė
poshtė:
"Ajo ishte njė vashė me
bukuri tė rrallė. Shumė e dashur dhe e qeshur. E mallkuar ishte dita kur ajo
pa, dashuroi dhe u martua me piktorin. Ai: plot pasion, i zellshėm dhe i
martuar ndėrkaq me Pikturėn; ajo: njė vashė me njė bukuri tė rrallė, e
dashur dhe e qeshur, rrezatonte dritė dhe gėzim si njė sorkadhe. Ajo donte
dhe kujdesej pėr ēdo gjė; urrente vetėm Pikturė, tė cilėn e kishte rivale; i
trembej vetėm penelave tė cilat ia merrnin tė dashurin. Sa e tmerrshme qe
pėr kėtė vajzė kur piktori i tha se donte t'i bėnte njė portret. Por ajo
ishte e urtė dhe e bindur, kėshtu qė u ul pėr shumė javė nė kthinėn e errėt
dhe tė lartė ku depėrtonte vetėm njė rreze drite qė vinte nga sipėr e binte
mbi tablonė. Por ai, piktori, lėvdohej me punėn e tij qė vazhdonte nga ora
nė orė e nga dita nė ditė. Dhe ai ishte kaq i dhėnė, kaq i vendosur, saqė
nuk arrinte tė kuptonte se drita shumė e dobėt qė binte nė atė kthinė tė
vetmuar po ia merrte shėndetin dhe gjallėrinė nuses sė tij, e cila po tretej
nė sytė e tė gjithėve pėrveē se nė tė tijtė. E megjithatė, ajo buzėqeshte
vazhdimisht, pa u ankuar, sepse e shihte qė piktori (i cili ishte shume i
njohur) merrte kėnaqėsi tė ethshme e tė zjarrtė nė punėn e tij. Ai pėrpiqej
natė e ditė tė vizatonte vajzėn e cila e donte aq shumė e qė vazhdonte tė
dobėsohej e tė ligėshtohej nga dita nė ditė. Dhe ata qė e shihnin portretin,
flisnin me zė tė ulėt pėr vėrtetėsinė e tij si pėr njė mrekulli fuqiplotė
dhe njė provė, si tė zotėsisė sė piktorit, ashtu edhe tė dashurisė sė madhe
qė kishte pėr gruan. Por mė vonė, kur puna po shkonte drejt pėrfundimit,
asnjė nuk prano hej mė nė kthinė; piktori ishte dalldisur nga entuziazmi i
punės dhe rrallėherė i hiqte sy tė nga pėlhura, madje shumė rrallė ia hidhte
sytė edhe sė shoqes. Dhe ai nuk e vinte re qė penelatat qė ai hidhte nė
pėlhurė shkėputeshin nga fytyra e saj, e cila rrinte ulur aty pranė. Dhe
pasi kaluan shumė javė dhe fare pak ngeli pėr t'u bėrė - veē njė kalim
peneli mbi gojė dhe njė nuancė tek sytė,- shpirti i vajzės regėtiu si flaka
e njė qiriu. Dhe peneli kaloi, dhe nuanca u vendos; dhe pėr njė ēast piktori
qėndroi i mahnitur para punės qė sapo pėrfundoi. Por nė ēastin tjetėr, ende
duke vėshtruar portretin, ai po dridhej dhe u zverdh e u tmerrua dhe duke
thirrur me zė tė lartė: "Kjo ėshtė vetė jeta!" u kthye menjėherė tė shihte
tė dashurėn e tij - ajo kishte vdekur! "
Pjesė nga Portreti Oval
|
