|
Gjithēka duhet tė dini pėr Skizofreninė
Realiteti konsiderohet si njė botė apo gjendje e gjėrave qė ekzistojnė ashtu
siē janė, pa ndonjė shtrembėrim ideal apo imagjinarė tė njerėzve qė e
jetojnė.
Por, ēfarė ndodh nė rastin kur njerėzit krijojnė njė realitet tė tyre?
Ērregullimet mendore, tė quajtura psikoza, na dėshmojnė pėr njė gjendje tė
tillė, nė tė cilėn njė person nuk mund ta ndajė atė se ēfarė ėshtė reale nga
ajo qė ėshtė e imagjinuar. Tipari kryesor i kėtyre ērregullimeve ėshtė
prania e deluzioneve, besimeve tė palėkundura nė diēka tė pavėrtetė ose jo
tė bazuara nė realitet (Bhandari, 2016).
E tillė ėshtė edhe Skizofrenia; njė ērregullim mendor i karakterizuar nga
njė person qė pėrjeton njė kombinim tė iluzioneve dhe halucinacioneve. Pėr
shkak se kėto iluzione dhe halucinacione ndihen aq tė vėrteta sa bota rreth
tyre, njė person me skizofreni tė patrajtuar, nganjėherė mund tė ketė
vėshtirėsi nė dallimin e realitetit aktual nga ky realitet i ndryshuar nė
trurin e tyre (Grohol, 2018).
Sipas Parekh (2017), kur ērregullimi ėshtė aktiv, mund tė karakterizohet nga
episode nė tė cilat personi nuk ėshtė nė gjendje tė bėjė dallimin ndėrmjet
pėrvojave reale dhe joreale. Ashtu si me ēdo ērregullim, ashpėrsia,
kohėzgjatja dhe frekuenca e simptomave mund tė ndryshojnė; megjithatė, tek
personat me skizofreni, incidenca e simptomave tė rėnda psikotike shpesh
zvogėlohet gjatė jetės. Mos marrja e medikamenteve tė pėrshkruara, pėrdorimi
i alkoolit apo substancave tė paligjshme, si dhe situatat stresuese tentojnė
tė rrisin kėto simptoma.
Simptomat e skizofrenisė ndahen nė disa kategori.
Simptomat pozitive psikotike qė pėrfshijnė:
halucinacione, tė tilla si: dėgjimi i zėrave, iluzionet paranojake dhe
perceptimet, bindjet dhe sjelljet e ekzagjeruara ose tė shtrembėruara.
Simptomat negative:
Humbje ose rėnie e aftėsisė pėr tė nisur plane, nuk flasin, nuk shprehin
emocione dhe nuk gjejnė kėnaqėsi.
Simptomat e ēorganizimit:
Mendimi dhe fjalimi i hutuar dhe i ērregulluar, probleme me tė menduarit
logjik dhe ndonjėherė sjellje tė ēuditshme ose lėvizje jonormale.
Njohuritė e dėmtuara:
Problemet me vėmendjen, pėrqendrimin, kujtesėn dhe rėnien e performancės
akademike (Parekh, 2017)
Kur flasim pėr shkaktarėt e skizofrenisė jemi tė vetėdijshėm qė pėr shumė
kohė kėta shkaktarė kanė qenė tė paditur. Ndėrkaq kohėt e fundit
shkencėtarėt kanė mundur tė identifikojnė disa faktorė rrezikues qė lidhen
me skizofreninė. Sipas National Institute of Mental Health (2016), thuhet se
nganjėherė skizofrenia rrjedh nė familje. Megjithatė, ka shumė njerėz qė
kanė skizofreninė e qė nuk kanė njė anėtar tė familjes me kėtė ērregullim
dhe anasjelltas, shumė njerėz me njė ose mė shumė anėtarė tė familjes qė
kanė kėtė ērregullim, por qė vetė nuk e zhvillojnė atė.
Shkencėtarėt besojnė se shumė gjene tė ndryshme mund tė rrisin rrezikun e
skizofrenisė, por qė asnjė gjen i vetėm nuk shkakton ērregullimin nė
vetvete. Skizofrenia duket tė jetė shkaktuar nga bashkėveprimet e
ndėrlikuara midis faktorėve gjenetikė tė trashėguar dhe njė sėrė ekspozimesh
mjedisore. Studimet mbi gjenomet kanė identifikuar mutacione strukturore tė
zakonshme, tė rralla dhe tė reja qė kontribuojnė nė pėrgjegjėsinė gjenetike
tė skizofrenisė (Volk & Lewis, 2015). Por, ende nuk ėshtė e mundur tė
pėrdoret informacioni gjenetik pėr tė parashikuar se kush do tė zhvillojė
skizofreninė. Ndėrkaq, faktorėt mjedisorė qė mund tė kontribuojnė nė
zhvillimin e skizofrenisė mund tė jenė: Ekspozimi ndaj viruseve,
kequshqyerja para lindjes, problemet gjatė lindjes dhe faktorėt
psikosocialė. Kurse sa i pėrket strukturės kimike tė trurit, shkencėtarėt
mendojnė se njė mungesė ekuilibri nė reagimet kimike komplekse dhe tė
ndėrlidhura tė trurit qė pėrfshijnė neurotransmetuesit (substancat qė
qelizat e trurit pėrdorin pėr tė komunikuar me njėri tjetrin), dopaminėn dhe
glutamatin dhe ndoshta tė tjerėt, mund tė luajnė njė rol nė zhvillimin e
skizofrenisė. Dėmtimet nė qarkun kortikal dhe subkortikal, duke pėrfshirė
shqetėsimet nė sistemet e shumta neurotransmetuese, duket tė jenė komponentė
thelbėsore tė bazės neurobiologjike tė skizofrenisė (Volk & Lewis, 2015).
Skizofrenia nuk ėshtė njė ērregullim shumė i zakonshėm, por mund tė jetė
serioz dhe kronik. Nė mbarė botėn, rreth 1% e popullsisė diagnostikohet me
skizofreni (Nemade & Dombeck, 2009). Pavarėsisht prevalencės relativisht tė
ulėt, skizofrenia shoqėrohet me shqetėsime tė rėndėsishme shėndetėsore,
sociale dhe ekonomike (National Institute of Mental Health, 2018).
Si ērregullim nė vete Skizofrenia ndahet nė 5 nėntipe. Subtipet pėrcaktohen
sipas karakteristikave mė domethėnėse dhe mbizotėruese tė pranishme nė ēdo
person nė ēdo pikė nė kohė. Kėto subtipe pėrfshijnė:
-Tipari pėrcaktues i nėntipit paranojak (i njohur gjithashtu si skizofrenia
paranojake) ėshtė prania e halucinacioneve auditive ose mendimeve tė shquara
deluzioniste rreth persekutimit ose komplotit. Megjithatė, njerėzit me kėtė
nėntip mund tė jenė mė funksionalė nė aftėsinė e tyre pėr tė punuar dhe
angazhuar nė marrėdhėnie se sa njerėzit me nėntipe tė tjera tė skizofrenisė.
-Tipari i nėntipit tė dytė ėshtė disorganizimi i proceseve tė mendimit. Si
rregull, halucinacionet dhe deluzionet janė mė pak tė theksuara, edhe pse
mund tė ketė disa prova tė kėtyre simptomave. Kėta njerėz mund tė kenė
dėmtime tė mėdha nė aftėsinė e tyre pėr tė mbajtur aktivitetet e jetesės sė
pėrditshme. Edhe detyrat mė tė zakonshme, tė tilla si veshja, larja ose
pastrimi i dhėmbėve, mund tė dėmtohen ose tė humbasin ndjeshėm
-Karakteristikat mbizotėruese klinike tė nėntipit katatonik pėrfshijnė
shqetėsimet nė lėvizje. Njerėzit e prekur nga ky nėntip mund tė shfaqin njė
zvogėlim dramatik tė veprimtarisė, deri nė atė pikė sa ndalon lėvizja
vullnetare. Nga ana tjetėr, aktiviteti mund tė rritet nė mėnyrė dramatike,
njė gjendje e njohur si eksitim katatonik.
-Nėntipi i padiferencuar diagnostikohet kur njerėzit kanė simptoma tė
skizofrenisė qė nuk janė tė formuara mjaftueshėm ose janė specifike tė
mjaftueshme pėr tė lejuar klasifikimin e ērregullimit nė njė nga nėntipet tė
tjera.
-Nėntipi i mbetur apo tepricė diagnostikohet kur pacienti nuk shfaq mė
simptoma tė shquara. Nė raste tė tilla, simptomat skizofrenike nė
pėrgjithėsi janė pakėsuar nė ashpėrsi. Aluzionet, mashtrimet ose sjelljet
idiosinkratike ende mund tė jenė tė pranishme, por manifestimet e tyre
zvogėlohen dukshėm nė krahasim me fazėn akute tė ērregullimit (Bengston,
2016).
Ngjashėm me ērregullimet e tjera tė shėndetit mendor edhe skizofrenia
interferon me disa ērregullime tė tjera (Vrbovį, Prako, Kamarįdovį, Černį,
Ociskovį, Lįtalovį, & Sedlįčkovį, 2013). Skizofrenia dhe ērregullimet e
ankthit janė diagnoza psikiatrike qė mund tė ndodhin ndaras ose mund tė
shfaqen si komorbiditet (Young, 2013). Prevalenca e komorbiditetit tė
skizofrenisė dhe ērregullimeve tė ankthit ndryshon nga diagnoza nė diagnozė
(Achim, 2011) dhe shoqėrohet me funksionimin mė tė ulėt social (Blanchard,
1998). Gjetjet nga studimet e fundit kanė sfiduar nė mėnyrė tė pėrsėritur
kėto besime duke paraqitur tė dhėna pėr ērregullimet komorbidale nė
pacientėt skizofrenikė. Ērregullimet e ankthit ose simptomat e ankthit
komorbid, si ērregullimi obsesiv-kompulsiv (OCD), ērregullimi i panikut,
fobitė sociale, ērregullimi i ankthit tė pėrgjithėsuar (GAD) dhe ērregullimi
i stresit posttraumatik (PTSD) mund tė zhvillohen tek skizofrenia nė tė
njėjtėn mėnyrė si nė pacientėt me ērregullim ankthi (Dernovsek & Sprah,
2009).
Ndėrkaq sa i pėrket mėnyrės sė trajtimit, duket se efektiviteti i ilaēeve
antipsikotike, ka bėrė qė ato tė jenė qendrore nė trajtimin e skizofrenisė
(Schėartz, 1993). Medikamentet antipsikotike konsiderohen si gurthemel pėr
trajtimin afatshkurtėr dhe afatgjatė tė skizofrenisė, bazuar nė veprimin e
tyre pėr tė reduktuar periudhėn e psikozės (Harrow, Jobe & Faull, 2014).
Udhėzimet e Shoqatės Amerikane tė Psikiatrisė (APA) (Lehman, 2004) tregojnė
se mjekėt duhet tė marrin nė konsideratė ndėrprerjen e antipsikotikėve pėr
pacientėt skizofrenikė tė cilėt nuk paraqesin simptoma pėr njė vit ose mė
shumė. Edhe pse disa pacientė skizofrenikė kanė njė rimėkėmbje tė plotė pas
njė episodi fillestar psikotik, shumica kėrkojnė trajtim afatgjatė me ilaēe
antipsikotike. Megjithatė, ka njė njohje nė rritje qė trajtimi farmakologjik
nė vetvete ėshtė rrallė i mjaftueshėm pėr rezultatin mė tė mirė nė kėtė
gjendje paaftėsie (Benson & Feinberg, 2011).
Trajtimet psikologjike moderne pėr skizofreninė vijnė nga studimet e
ndikimit tė mjedisit social mbi ērregullimet mendore. Nė Mbretėrinė e
Bashkuar ka pasur njė interes pėr efektin e mjedisit familjar nė ruajtjen e
ērregullimeve kryesore mendore, sidomos skizofrenisė (Brown, 1962). Kjo ēoi
nė zhvillimin e konceptit tė emocioneve tė shprehura (Broėn & Rutter, 1966,
Broėn, 1972) dhe vendosjen e ndėrhyrjeve familjare pėr trajtimin e
skizofrenisė. Kėto revolucionarizuan mėnyrėn se si mjekėt i shihnin anėtarėt
e familjes dhe kishin njė efekt tė pėrgjithshėm tė pėrmirėsimit tė
komunikimit ndėrmjet mjekėve dhe kujdestarėve joformalė. Aplikimi i CBT pėr
depresion (Beck, 1979) ndaj ērregullimeve psikotike ka rezultuar nė njė
paketė komplekse tė trajtimit me njė varg teknikash dhe objektivash (Fowler,
1995).
Psikoterapia me CBT kishte njė avantazh tė qartė mbi tė gjitha trajtimet e
tjera mbi pėrmirėsimin e rėndėsishėm tė gjendjes mendore gjatė trajtimit
dhe ky efekt vazhdoi deri nė 18 muaj pas trajtimit. Mirėpo, CBT nuk ofroi
avantazh tjetėr nė trajtimin e skizofrenisė. Ashtu si me ndėrhyrjet
familjare, nuk ishte e mundur tė identifikoheshin karakteristika tė
pacientėve (p.sh. ashpėrsia e ērregullimit ose mosha e fillimit) tė lidhura
me rezultate tė ndryshme. As nuk kishte ndonjė dėshmi tė qartė nė lidhje me
frekuencėn ose kohėzgjatjen e trajtimit tė lidhur me rezultatin mė tė mirė
(Pilling, Bebbington, Kuipers, Garety, Geddes, Orbach, & Morgan, 2002).
Pėr ta pėrmbledhur, Konopaske & Coyle (2015), shprehen se skizofrenia ėshtė
njė ērregullim shumė i paaftė psikiatrik me manifestime tė ndryshueshme
simptomatike dhe me ndryshime tė mėdha patologjike nė trurin e pėrparėm qė
rezultojnė nga ndėrveprimi i gjeneve me rrezik tė shumėfishtė me faktorėt e
mjedisit. Kuptimi i rrugėve pėrfundimtare tė zakonshme tė gjeneve tė
rrezikut qė ēojnė nė patologji mund tė ndriēojnė synimet pėr ndėrhyrje mė
efektive farmakologjike dhe tė sjelljes.
Referencat:
Achim AM, Maziade M, Raymond E, Olivier D, Mérrette C, Roy MA (2011) How
Prevalent Are Anxiety Disorders in Schizophrenia? A Meta-Analysis and
Critical Review on a Significant Association. Schizophr Bull. 37(4):
811821.
Beck, A. T., Rush, A. J., Shaw, B. F. & Emery, G. (1979). Cognitive Therapy
for Depression. Guilford Press: New York.
Bengston, M. (2016). Types of Schizophrenia. Psych Central.
Benson, K & Feinberg, I. (2011). Principles and Practice of Sleep Medicine
(Fifth Edition). ScienceDirect, 131, 1501-1511.
Bhandari, S. (2016). Mental Health and Delusional Disorder. WebMD.
Blanchard JJ, Mueser KT, Bellack AS (1998) Anhedonia, possitive and negative
affect, and social functioning in schizophrenia. Schizophr Bull. 24(3):
41324.
Brown, G. W., Birley, J. L. & Wing, J. K. (1972). Influence of family life
on the course of schizophrenic disorders: a replication. British Journal of
Psychiatry 121, 241258.
Brown, G. W., Monck, E. M., Carstairs, G. M. & Wing, J. K. (1962). Influence
of family life on the course of schizophrenic illness. British Journal of
Preventative and Social Medicine 16, 5568.
Dernovsek MZ & Sprah L (2009) Comorbid anxiety in patients with psychosis.
Psychiatr Danub. 21(Suppl1): 4350.
Fowler, D., Garety, P. A. & Kuipers, L. (1995). Cognitive Behaviour Therapy
for Psychosis. Wiley: Chichester.
Grohol, J. (2018). Schizophrenia. Psych Central.
Harrow, M., Jobe, T & Faull, R. (2014). Does treatment of schizophrenia with
antipsychotic medications eliminate or reduce psychosis? A 20-year
multi-follow-up study. Psychological Medicine, 1-10.
Konopaske, G & Coyle, J. (2015). Neurobiology of Brain Disorders. Biological
Basis of Neurological and Psychiatric Disorders. ScienceDirect, 39, 639-654.
Lehman AF, Lieberman J, Dixon L, McGlashan T, Miller A, Perkins D,
Kreyenbuhl J (2004). Practice guideline for the treatment of patients with
schizophrenia, second edition. American Journal of Psychiatry 161, 156.
National Institute of Mental Health. (2016). Schizophrenia. NIMH.
National Institute of Mental Health. (2018). Prevalence of Schizophrenia.
NIMH.
Nemade, R & Dombeck, M. (2009). Schizophrenia Symptoms, Patterns And
Statistics And Patterns. MentalHelp.com.
Parekh, R. (2017). What is Schizophrenia? American Psychiatric Association.
Pilling, S., Bebbington, P., Kuipers, E., Garety, P., Geddes, J., Orbach, G
& Morgan, C. (2002). Psychological treatments in schizophrenia: I.
Meta-analysis of family intervention and cognitive behaviour therapy.
Psychological Medicine, 32, 763-782.
Volk, D & Lewis, D. (2015). Rosenbergs Molecular and Genetic Basis of
Neurological and Psychiatric Disease (Fifth Edition). ScienceDirect, 105,
1293-1299.
Vrbovį, K., Prako, J., Kamarįdovį, D., Černį, M., Ociskovį, M., Lįtalovį, K
& Sedlįčkovį, Z. (2013). Comorbid anxiety disorders in patients with
schizophrenia. Activitas Nervosa Superior Rediviva, 55(12): 4046.
Young. S, Pfaff. D, Lewandowski. KE, Ravichandran. C, Cohen. BM, Öngür. D
(2013). Anxiety disorder comorbidity in bipolar disorde, schizophrenia and
schizoaffective disorder. Psychopathology. 46(3): 176185.
|
