Njė pengesė tjetėr thelbėsore pėr lumturinė,
ėshtė edhe sėmundja, qė njeriun e bie nė pozitė mjaft dėshpėruese. Shumica e
njerėzve nuk mund tė pajtohen me realitetin kur pllakosen nga ndonjė
sėmundje e rėndė. Por a ėshtė kjo e drejtė? A duhet qė njeriu gjithnjė tė
ankohet nga sėmundja apo duhet qė ai tė bashkėjetoj (pajtohet) me tė? Kėtė
pyetje me rėndėsi, e injorojnė pjesa mė e madhe e njerėzve, pasi,
ashtu-kėshtu, shumica e tyre ankohen dhe nuk arrijė tė vėrejnė cila ėshtė
arsyeja dhe synimi qė fshihet prapa sėmundjes sė tyre! Prandaj ata,
preferojnė ta injorojnė atė qė nuk duhet injoruar, gjegjėsisht, kuptimin e
sėmundjes. Ata vajtojnė dhe ankohen rregullisht, pasi qė dėshirojnė tė
lirohen nga ajo.
Kjo tematik ka nevojė pėr shtjellim serioze,
pasi nuk ėshtė e lehtė tė pėrshkruhen dhe tė sqarohen favoret dhe disfavoret
e sėmundjes. Ne, megjithatė, do tė koncentrohemi nė atė, se ēfarė ndikimi ka
sėmundja ndaj lumturisė, dhe si njeriu, me gjithė barrėn e sėmundjes sė
rėndė, tė arrijė lumturinė e amshueshme.
Fati
Sėmundja ėshtė njė produkt i fatit. Nėse ne e
kemi kuptuar se ekziston njė Zot, do ta kemi shumė mė lehtė tė ballafaqohemi
me sėmundjen dhe tė gjemė mbėshtetje e guxim pėr ta shijuar jetėn. Me fjalėn
fat kėtu nėnkuptojmė paracaktimin. Secili shikim nė rrjedhat e jetės ėshtė
njė paracaktim. Tė gjitha sėmundjet dhe tė gjitha ndodhitė, si pozitive
ashtu edhe negative, gjatė rrjedhės sė jetės janė tė paracaktuara. E gjithė
kjo ndodh nėn kontrollin e plotfuqishėm tė Perėndisė, e cila i njehė dhe i
sheh nė njė moment: tė ardhmen, tė kaluarėn dhe tė tanishmen, pasi Zoti
nuk ėshtė i kufizor nė kohė. Ai e ka krijuar kohėn dhe na ka lėnė neve nė
dispozicion. Koha ėshtė diēka qė neve, njerėzve, na ėshtė pėrkufizuar dhe
kėtė gjė ne nuk mund ta ndryshojmė. Me kėtė, ēdo moment, ēdo shikim, ēdo
ndodhi nė jetėn e njė njeriu ėshtė e paracaktuar. Pra, ėshtė Zoti i cili
neve, edhe me ndonjė sėmundje, na ka ngarkuar pėr tė na testuar dhe pėr tė
parė se kush prej nesh, me gjithė fatin e keq, e ruan durimin. Njeriut i
ėshtė paracaktuar fati dhe aty nuk mund tė ndryshoj asgjė. Edhe nėse
dėshiron dhe provon sa tė dojė ai, do ti pėrmbushet vetėm ajo qė Zoti e ka
parashkruar pėr tė. Disa mendojnė se vendimi qėndron tek ne, se cilin
drejtim e zgjedhim ne dhe ēfarė mėnyre jetėsore dėshirojmė tė realizojmė.
Njeriu duhet ta ketė tėrė qartė se secilin moment qė ne e kemi pėrjetuar
ėshtė dashur tė pasoj, tė pėrmbushet, dhe secilin moment qė do ta
pėrjetojmė, do tė zhvillohet dhe pėrmbushet sipas pėrcaktimeve tė Zotit. Tė
mendosh se unė jam zoti ėshtė e gabuar, edhe pse ne e kemi atė ndjenjė se
mund tė vendosim vetė, dhe kjo ndodhė pasi neve Zoti, kėtė dhunti, kėtė
dhuratė, na ka ofruar qė ne tė ndihemi tė lirė. Me gjithė kėtė dhunti qė
posedojmė, ne, duhet tė jemi tė vedėtijshėm se jeta ėshtė si njė film dhe
rrjedh si nė shiritin e tij. Kush e shikon njė film, nuk e di se ēfarė vije
pastaj, edhe pse skena tjetėr veē ėshtė e regjistruar. Filmi ėshtė i kryer,
megjithatė, njeriu e shikon atė, episod pas episodi. Nga ngjarjet (pėrvoja)
duhet tė mėsoj njeriu.
Jeta na ėshtė dhuruar pėr tė mirė, vetėm duhet
qė ne ta kuptojmė atė. Gjithēka qė ndodhė e ka edhe njė arsye. Ndodhė, p.sh.
qė shkaku i njė sėmundje tė rėndė, kontakti i humbur me personat e ndryshėm,
tė rivihet prapė, ose me tė afėrmit, me tė cilėt, pėr ndonjė zėnkė etj., nuk
kemi shkėmbyer vite me radhė asnjė fjalė, tė pajtohemi serish. Me rėndėsi
ėshtė qė njeriu ti njohė dobėsitė e veta, tė kuptojė se sa i pafuqishėm
ėshtė nė realitet dhe ta kuptoj se ai nuk ėshtė i pavarur. Zoti na bėnė me
dije, se nė kėtė jetė, asgjė nuk ėshtė e pėrsosur, as edhe shėndeti i
njeriut nė kėtė jetė tė shkurtėr. Njė nga vetitė e shumta satanike ėshtė
mendjemadhėsia, por e cila nuk i atakon ata tė cilėt janė tė vetėdijshėm pėr
dobėsitė e veta. Zoti e ka pushtetin mbi ne, natyrisht, me njė qėllim tė
mirė, pasi askush nuk na dashuron mė shumė dhe nuk na dėshiron mė tė mirat,
se sa Ai. Pėrmes sėmundjes lind dhe zhvillohet edhe ndjenja e pėrbashkėt pėr
njėri-tjetrin, e cila na lė tė kuptojmė se sa i pafuqishėm mund tė jetė
njeriu nė kohė tė caktuara. Qė njeriu ta kuptojė pafuqinė e vetė, ta
pėrjetojė dhembjen e tė tjerėve pėrmes vuajtjeve tė veta. Vetėm i urituri e
kupton tė uriturin, vetėm i varfri e kupton tė varfrin, vetėm i sėmuri e
kupton tė sėmurin, pra njeriu kupton diēka vetėm atėherė kur ai atė e
pėrjeton vet.
Zoti shėron sėmundjet
Shpresat, se Zoti shėron sėmundjet, qofshin ato
edhe tė pashėrueshme, nuk duhen tė shuhen kurrė. Kush i humb shpresat tek
Zoti, ai nė realitet, nuk i beson Atij. Zoti e ka pushtetin mbi gjithēka, Ai
ėshtė i plotfuqishėm, duhet qė Ai tė thotė vetėm po dhe ashtu do tė bėhet.
Fuqia e Zotit, pėr mendjen njerėzore, ėshtė e pakapshme. Ėshtė me rėndėsi tė
kuptohet se pėr Zotin nuk ekziston e pamundshmja, Ai nuk varet prej asgjėje.
Ai ėshtė i pavaruri qė njeriut i bije mrekulli, vetėm duhet qė njeriu ti
hap sytė e tij dhe tė shikoj rreth vetit dhe shpejtė do ta kuptoj, se kush
ėshtė ai, ku ėshtė ai, dhe gjithēka qė ka tė bėjė me tė, ėshtė njė mrekulli.
Natyra ėshtė njė mrekulli, shtazėt po ashtu. Ngjyrat, erėrat, shija,
shqisat, ndjenjat etj., tė gjitha kėto janė mrekulli tė Krijuesit. A nuk
ėshtė vet njeriu mrekullia mė e madhe? Edhe profetėt pėrmes ndihmės sė
Zotit, kanė arritur tė bėjnė mrekullira, p.sh. tė shėrojnė njerėz, ta ndajnė
detin, tė kryejnė vepra mbinatyrore.
Ne nuk jetojmė qė, thjesht, ta mbysim kohėn, por
qė tė testohemi. Jeta nuk ėshtė lojė pėr tė cilėn njeriu nuk duhet tė
mendoj, nė tė kundėrtėn, njeriu duhet tė mendoj seriozisht: cili ėshtė
kuptimi i jetės, pėr ēfarė arsye jam unė nė kėtė botė? Mendime tė kėtilla
shpiejnė deri te zgjidhja, deri te shpėtimi.
Njeriu duhet ta hapė zemrėn ndaj mrekullive dhe
tė besoj fuqishėm nė to, dhe atėherė do ta pasojnė ato. Zoti dėshiron qė ne
tė jemi tė lumtur dhe ne duhet ti drejtohemi Atij nė situata tė rėnda dhe
ti lutemi Atij pėr shėrim, pėr shpėtim, dhe Ai sigurisht, do tė na
pėrgjigjet.
Si pėrfundim
Pamė se ne, njerėzit, jemi tė dobėt dhe tė
nevojshėm pėr ndihmė, pasi qė strehėn gjithnjė e kėrkojmė tek Zoti, i cili
neve na dashurin mė shumė se prindėrit tanė. Ne e pamė se kjo jetė nuk ėshtė
e pėrsosur, dhe sėmundjet janė kėtu qė ne tė mund ti kuptojmė edhe
fshehtėsitė e tyre. Qė neve tė na testojnė dhe tė na forcojnė besimin. Qė ne
tė ndjejmė dhembshuri edhe pėr tjetrin dhe me kėtė ti drejtohemi Zotit dhe
ti lutemi atij pėr shėrim.
Sėmundja nuk duhet tė jetė burim pėr vuajtje,
pasi gjithēka qė ndodh e ka njė arsyeje tė caktuar. Sėmundja nuk duhet qė ta
kufizojė ndjenjėn e lumturinė, por ajo tė sqarohet, dhe njeriu nė gjithė
kėtė, ta gjej tė mirėn.
Kjo jetė ėshtė e shkurtėr dhe e pėrkohshme. Ata
tė cilėt besojnė nė Zot dhe nė botėn tjetėr, do ta pėrjetojnė pėrjetėsisht
lumturinė. Tė gjithė ne do ta lėmė njė ditė kėtė botė, andaj duhet tė
pėrqendrohemi nė vepra tė mira, nė fjalė lehtėsuese, nė mėshirė... pėr ta
arritur parajsėn dhe pėr tė pasur shėndet tė pėrhershėm dhe lumturi tė
amshuar.
Po tė ishim tė gjithė tė shėndosh, atėherė as qė
do tė vdisnim. Nga ndonjė gjė ne duhet tė vdesim, dhe nė tė shumtėn e
rasteve shkaku ėshtė sėmundja. Vdekja ėshtė e paracaktuar, tė cilės ne nė
asnjė mėnyrė nuk mund ti ikim. Ne do tė gjejmė qetėsi pas kėsaj jete, nėse
ne pėr kėtė, spaku pėrpiqemi.
|