|
Njėfarė Martinati, tregtar likeresh zotėronte
njė sasi tė madhe parash, i kėshilluar edhe nga nipi, frekuentues i rregullt
i mjediseve artistike, vendosi tė investojė njė pjesė tė kursimeve tė tij nė
blerjen e pikturave. Martinati i cili nuk kuptonte gjė nga piktura, ia la
kėtė punė nė dorė nipit, qė grumbulloi menjėherė njė sasi veprash nga
piktorėt mė tė mirė bashkėkohorė.
Dikur, nuk do t'i kishte dhėnė as edhe njė
qindarkė nipit pėr tablotė, qė i blinte shumė shtrenjtė. Martinati u
qėndronte besnik dy ideve: bukurisė sė natyrės dhe imitimit tė realitetit;
po t'u bindej shijeve tė veta ai do tė blinte peizazhe tėrheqėse, tablo me
personazhe stereo-tipike si: fshatarė, barinj, ēapkėnė rrugėsh, natyra tė
qeta qė mbushnin sallat e arta tė tregtarėve me art tė ulėt dhe komercial.
Martinati, ngaqė ishte i paditur, nuk kishte guxim ta kundėrshtonte hapur
nipin dhe, duke psherėtirė, vazhdonte ta mbushte shtėpinė me kėto tablo qė
atij, mė shumė se piktura i dukeshin pėlhura tė llangosura.
Por ndėrmjet tyre zhvillohej njė luftė e
heshtur, njė polemikė e nėndheshme.
Pra, duke vazhduar tė harxhojė lekė pėr blerjen
e tė ashtuquajturave kryevepra, Martinati mendonte si ta befasonte nipin e
tij fodull. Dėshironte tė blinte fshehtas njė tablo dhe t'ia tregonte nipit,
papritur e pakujtuar. Ky do tė ēirrej, do tė tallej, por pak i interesonte.
Sė paku midis shumė tablove tė llangosura, qė shėmtonin muret e shtėpisė,
kishte ditur ku t'i qetėsonte sytė.
Martinati, qė ishte bėrė frekuentues i zellshėm
i ankandeve dhe antikuarėve, mendoi se mė nė fund e gjeti veprėn qė i duhej.
Bėhej fjalė pėr njė tablo me pėrmasa tė mėdha, qė paraqiste, siē i kishte
thėne tregtari, Mark Antonin, gjeneralin e madh romak dhe mbretėreshėn
Kleopatra. Aty shikoje me veshje tė pasura mbretėreshėn, te ulur nė fron dhe
gjeneralin tė strukur te kėmbėt e saj, gati si pėr tė treguar varėsinė e tij
tė ndjenjave. Nė sfond dallohej njė sallė e madhe me kolona mermeri dhe me
afreske. Martinati, pėrveē madhėshtisė sė subjektit, e pėlqente shumė
pikturėn, sepse, siē i tha gruas, dy figurat shėmbėllenin vėrtet si tė ishin
tė gjalla, u mungonte vetėm e folura. Si pėrherė pa dijeninė e nipit, e
pagoi tablonė dhe e ēoi nė shtėpi. Me ta varur nė vendin e nderit, nė sallėn
e ngrėnies ftoi nipin dhe jo mė kot i tregoi pikturėn qė kishte blerė.
Nipi s'i hodhi veēse njė shikim, kalimthi,
tablosė. Mė pas, pyeti Martinatin sesa e kishte paguar dhe se fundmi foli me
ftohtėsi se tabloja ishte njė koriēke dhe se vlente mė pak se korniza nė tė
cilėn ishte vendosur. I nervozuar, Martinati, iu pėrgjigj se ishte mė se i
bindur pėr tė kundėrtėn, qoftė dhe vetėm pėr vėrtetėsinė e dy figurave qė
ngjanin si tė gjalla. Nėse ajo tablo me ato dy figura aq tė ngjashme me dy
njerėz si tė vėrtetė, nuk vlente asgjė, pėr ēfarė vlenin atėherė pikturat e
ngallosura dhe tė pakuptueshme, qė nipi kishte blerė? Nipi ngriti supet,
edhe pse shumė herė ia kishte shpjeguar se nė pikturė ka rėndėsi arti dhe jo
objekti i paraqitur. Martinati iu pėrgjigj se sipas tij vlera kryesore e njė
tabloje ishte qė tė paraqiste gjėrat nė atė mėnyrė qė tė kuptohen dhe tė
pėlqehen. Pėrndryshe ia vlente mė shumė t'i mbante muret pa to.
Pra, diskutimi sa vinte e bėhej mė i hidhur.
Pasi u pėrpoq pėr herė tė fundit, qė t'i shpjegonte xhaxhait se ē'ishte
piktura e mirė, nipi e quajti kokėfortė dhe injorant dhe iku duke pėrplasur
derėn.
Atė mbrėmje, nė tryezė, Martinati i tha sė
shoqes: "Ėshtė e kotė... nuk mė mbushet mendja, qė tė jenė mė tė bukura ca
njolla boje me ngjyra e tė pakuptimta mė shumė se dy figura si kėto, kaq tė
gjalla e tė vėrteta, qė duken sikur dalin jashtė tablosė. Duke u shprehur
kėshtu, nė mėnyrė tė pavullnetshme ngriti sytė dhe i hodhi njė shikim
pikturės. Kur pa ato dy qenie tė bukura dhe aq tė vėrteta, saqė iu bė sikur
kishin ndryshuar qėndrim, luga qė mbante nė gojė i ra nė pjatė. Nė fillim,
ndodheshin njėri te kėmbėt e tjetrės. Tani, pėrkundrazi, e pabesueshme, ai
qė qėndronte ulur nė fron, kishte marrė Kleopatrėn ndėr gjunjė. Qėndrimi
ishte i pėrzemėrt, por qė tė dyja figurat ruanin madhėshtinė e tyre.
Nuk po u besonte syve, kėshtu qė i foli gruas e
i tha qė t'i shihte edhe ajo. Gruaja i vėshtro dhe vuri re se, vėrtet,
personazhet kishin ndryshuar qėndrimin. Por gruaja nuk u habit si Martinati.
Me shumė urtėsi ajo i shpjegoi bashkėshortit se, ashtu si edhe ai vetė ishte
shprehur, ato dy figura ishin vėrtet tė gjalla. Ēkishte atėherė pėr t'u
ēuditur kėtu, kur ata tė lodhur sė ndenjuri gjithmonė nė tė njėjtin vend,
kishin dashur ta ndryshonin atė? Martinati, pasi mendoi pak e pranoi se
vėrejtja e sė shoqes nuk ishte pa vend. Kėshtu, mbaruan sė ngrėni, duke
analizuar ngjarje dhe duke shikuar herė pas here vjedhurazi dy tė
pėrqafuarit, atje lart, nė tablo.
Njė dite mė pas, vijoi habia tjetėr: Mark
Antoni, ndoshta xheloz, duke qėndruar drejt nė kėmbė me krahė tė ngritur
lart, nuk linte gjė pa thėnė kundėr Kleopatrės, e cila dukej se i pėrgjigjej
siē e meritonte. E shoqja tha se, sė paku po tė gjykoje nga pamja, Mark
Antoni i kishte tė gjitha arsyet tė sillej nė atė mėnyrė.
Kleopatra ishte njė bishtpėrdredhur me famė. Por
Martinati i doli krah Kleopatrės. Me kaq zjarr e mbrojti sa gruaja u bė
xheloze dhe e qortoi se ai ushqente njė simpati tė fshehtė pėr mbretėreshėn
epshore. Tė dy bashkėshortėt shkuan nė krevat buzėvarur.
Atė natė, dy personazhet, pėrveē aftėsisė pėr tė
lėvizur, befas duket se fituan edhe aftėsinė pėr tė folur. Martinat, i
zgjuar nga njė zhurmė ngacmuese zėrash qė vinte nga salla e ngrėnies, u ēua
ashtu veshur me kėmishė dhe nė majė tė gishtave shkoi tė dėgjonte. Zėri i
mbretėreshės ishte i padallueshėm, me tone tė ulėta dhe tė pabesa, ai i Mark
Antonit, pėrkundrazi, ishte i ashpėr dhe i dhunshėm. Por fjalėt nuk
kuptoheshin. Mbase ata flisnin latinisht, ndoshta greqisht, ose ndonjė gjuhė
lindore.
Martmati i fshehur prapa derės, qėndroi njė ēast
pėr te dėgjuar ato dy zėra qė grindeshin, i mrekulluar, siē i tha pastaj sė
shoqes, me atė dialog ne errėsirė, nė njė gjuhė tė panjohur, me tingull tė
gurtė dhe arkaik, qė dukej se pėrjetonte njė botė krejt tė humbur. Mė nė
fund, ndjeu tė ftohtin t'i tejēohej nga kėmbėt e zbathura nė gjithė trupin,
gati sa nuk lėshoi njė fishkėllimė tė lehtė. Por ata tė dy nuk e kuptuan. I
zhgėnjyer, Martinati u kthye nė shtrat. Gjithė natėn, dėgjoi pėrgjumėsh ata
tė dy, qė grindeshin nė errėsirė, pėrbri nė kuzhinė.
Pas asaj nate, dy personazhet i shtuan shenjat e
jetės. Aty flisnin, aty vendoseshin nė qėndrimet mė tė ēuditshme dhe sikur
ēliroheshin. Madje, largoheshin nėpėr njė derė tė tablosė duke e lėnė atė
herė pas here tė zbrazėt. Mbi tė gjitha ky veprim i ikjes e bezdiste mė
shumė Martinatin. Mirė qė diskutojnė natėn, - thoshte ai, - le tė ecin dhe
tė pėrqafohen, tė pėrkėdhelen e kėsisoj, por tė zhduken, ishte veprim paksa
i tepėrt. Ai nuk i kishte shpenzuar lekėt pėr tė pasur njė tablo boshe.
Gruaja i pėrgjigjej se me kėto fjalė ai tregonte, zakonisht, shpirtin e tij
tė ngushtė e tė vogėl.
Ata tė dy nuk ishin dy njerėz, qė tė zotėronin
vetėm njė dhomė. Ata ishin njėra mbretėreshė dhe tjetri prijės romak.
Kushedi dhe sa salla tė tjera kishte nė atė pallatin e tyre. Ishte e drejtė
qė, tė lodhur gjithmonė nė ekspozitė, herė pas here tė zhdukeshin.
Martinati kėmbėngulte se ishin piktura pėr tė
qėndruar nė kornizė dhe jo pėr tė ikur ku t'u tekej.
E meta e madhe e kėtyre figurave kaq tė gjalla
mbetej natyra e pataktė dhe zhurmuese e marrėdhėnieve tė tyre. Tashmė, nuk
kalonte as dite e as natė qė tė mos grindeshin pėr ndonjė shkak tė tyrin.
Kėto zėnka tė vazhdueshme tė tyre shkaktonin mes Martinatit dhe
bashkėshortes sė tij, grindje tė ngjashme, sepse gruaja mbante anėn e Mark
Antonit tė gjorė, viktimė sipas saj e njė gruaje tė paturpshme dhe tė
paskrupullt, ndėrsa Martinati mbronte zellshėm mbretėreshėn e bukur. Dhe
pastaj, me zhurmėn grykore dhe tė kėputur tė zėrave tė tyre, i pengonin dy
bashkėshortėt qoftė pėr tė ngrėnė tė qetė, qoftė pėr tė fjetur natėn.
Tashmė, nuk kishte asnjė fije dyshimi, se tė
dyja figurat ishin shumė tė gjalla, por Martinati, dėshironte qė sė paku
natėn dhe gjatė ngrėnies tė ishin mė pak tė gjallė.
Kėshtu qė Martinati, tablotė e pėrbuzura qė i
kishte blerė nipi, filloi t'i shihte me njė sy tjetėr. Ishte e vėrtetė se
femrat e zhveshura me kėmbė tė mėdha e me fytyra tė shtrembėruara dhe burrat
vėngėrosh dhe tė shėmtuar qė popullonin ato tablo, nuk lėviznin e as nuk
flisnin, por tani kjo mungesė realizmi e tyre dukej shumė mė e pėlqyeshme
sesa gjallėria e dy tė dashurve mbretėrorė. Ato nudo, ato portrete, bėnin
detyrėn e tyre dukė qėndruar tė palėvizshme nė kornizė. Martinat i tha sė
shoqes se, po ta shikoje me vėmendje, ndoshta kishin tė drejtė piktorėt
modernė qė pikturonin nė atė mėnyrė, jashtė ēdo realiteti dhe jashtė ēdo
ngjashmėrie. Tė shkoje thellė nė pikturim nė mėnyrė tė gjallė si nė tablotė
klasike bėhej e padurueshme.
Martinat, pasi u lėkund disa ēaste, njė natė kur tė dy zėrat po
grindeshin mė ashpėrsisht se zakonisht, mė nė fund vendosi.
Shkoi nė sallėn e ngrėnies, e hoqi tablonė nga
muri dhe pa pėrfillur dialogun qė zhvillohej aty, e ēoi nė papafingo, e vuri
poshtė njė kolltuku tė vjetėr pa ndenjėse. Pastaj mbylli derėn me bravė dhe
u kthye nė krevat.
|
