Skicė e vogėl mbi filozofinė
Filozofia si shkencė e hershme mbi mendimin
kritik zhvilloi ecurinė progresive tė njohjes sė ligjeve tė natyrės fizike,
duke pėrmbledhur njė sėrė parimesh tė unifikuara tė njohjes, ku nėpėrmjet
arsyes i konsideron konceptet shoqėrore dhe natyrore si ndryshim thelbėsor
drejt tė mirės njerėzore. Filozofisė i pėrgjigjet arsyeja, pasiqė e vėrteta
mund tė njihet vetėm pėrmes autoritetit tė arsyes, pra racionalisht, ndėrsa
me anėn e tė menduarit racional, filozofia synon tė hedh autoritetin e vet
duke i shqyrtuar lėndėt dhe lėvizjet e natyrės fizike nga shkaku te pasoja.
Arsyeja nė filozofi shkon aq larg, saqė me kėmbėngulje kėrkon tė shqyrtojė
dhe tė njohė botėn, e cila njėherėsh ėshtė si provė e njė krijimi shkencor.
Tė kesh bindje pėr tė medituar, pastaj dhe ta udhėheqėsh mendimin derisa
arsyeja tė kuptojė njohjen e botės duhet tė jetė njė privilegj i arsyes sė
pastėr, pasiqė pėrmes saj mund tė fitohen njohjet mė tė fshehta tė botės. Ta
njohėsh botėn kėrkon mendje tė shėndoshė, pra intuitė racionale, sepse
krijimi i universit dhe lėndėt qė e pėrbėjnė natyrėn janė njė orientim
absolut, qė domosdoshmėrisht bartin njė arsye absolute, pasiqė gjithēka nė
natyrė lėviz me njė kuptim tė pėrkryer.
Pa ndonjė bindje intelektuale apo arsye kritike,
vėshtirė se do ta edukonim mendjen tonė pėr ta vrojtuar me ndėrgjegje tė
logjikshme kėtė hapėsirė gjigante, e cila ėshtė njė paramendim i pėrsosur nė
ditėt nė vazhdim. Mirėpo, filozofia duke i dhėnė kaq pėrparėsi arsyes tė
shqyrtojė lėndėt dhe lėvizjet e botės, ajo njėkohėsisht i pėrgjigjet
zhvillimit tė mendjes sė njeriut duke i mundėsuar mė parė tė pėrfitojė
njohjen, dhe kryesisht, pastaj tė preokupohet me krijimin e botės. Ambiciet
drejt njohjes sė botės, e bėjnė njeriun tė zhvillojė arsyen drejt traktatit
pėr intelekt. Shkenca e filozofisė merret me problemet e pėrgjithshme nė
lidhje me ēėshtje tė tilla si; njohja, ekzistenca, vullneti pėr tė vėrtetėn,
mendimet, bukurinė, vlefshmėrinė, moralin, pasionet, gjuhėn, ligjėsitė e
natyrės, substancėn dhe drejtėsinė. Krijimi i filozofisė ėshtė njė akt i
lartė mendor qė lind nga domosdoshmėria e ndriēimit tė shpirtit krijues, ku
botėn e shquan nėpėrmjet kriterit tė shqyrtimit tė sė vėrtetės mbi sendet
dhe substancėn nga arsyeja dhe pėrvoja e shėndoshė. Filozofia shquan udhėn
prej ku adresohen pyetje tė tilla si mistike nga ana e saj kritike, ku
sistematikisht, dhe nė mėnyrė tė pėrgjithshme priret nė besimin pėr tė
arsyetuar argumentin e njohjes sė natyrės deri nė konkludimet e vėrteta.
Kryesisht, objekt hulumtimi ka shqyrtimin e ligjeve tė natyrės, si e drejtė
natyrore, tė cilat ēojnė deri te njohja e vėrtetė e botės. Te njohja si
kriter vlerėsimi futet arsyeja dhe pėrvoja. Pėrvoja ndihmon nė tė vėrejturit
sistematik tė lėvizjeve tė natyrė duke i futur shqisat nė vėmendjen e duhur
pėr ti njohur vetitė e botės nėpėrmjet orientuesit tė ideve, qė ėshtė
psikika mendore e ndėrgjegjėsuar nga arsyeja e pastėr. Filozofia, si njohje
pėrfitohet nga shqyrtimi i ligjeve tė natyrės nėpėrmjet zhvillimit
inteligjent tė vullnetit pėr tė ditur nė lidhje me marrėdhėniet e ideve tė
thjeshta dhe tė pėrbėra, tė cilėt barten nė sistemin e vėmendjes nga edukimi
me shkencat. Ndėr joshjet thelbėsore tė filozofisė, kryesisht hyn njohja e
botės si njė krijim i vetėdijshėm, e cila pėrmes arsyes tenton ti shqyrtojė
gjėsendet dhe substancėn nė natyrė duke i zbėrthyer joshjet e panjohura pėr
nga shkaku te pasoja. Njohja e gjėsendit dhe substancės nė natyrė kėrkon
kushte, tė cilat lidhen drejtpėrdrejt me njohuritė e mjaftueshme tė njeriut,
pėr ti vrojtuar me kuptimin e tė vėrtetės, besimit dhe argumentit. Mirėpo,
me futjen e gjykimit kritik tė arsyes nė njohjen e vėrtetė, ēdo e metė dhe
pasiguri e gjėsendit dhe e substancės nė natyrė do tė kthjellohen nė
shprehjen e tė vėrtetės dhe argumentit, pa u ndikuar nga ligjet e botės
absurde. Filozofia si shkencė e mendimit mbi principet themelore tė botės
synon tė shqyrtojė pėrmes arsyes sė pastėr kuptimin e vėrtetė tė njohjes sė
botės nga shkaku te pasoja, e cila lidhet drejtpėrdrejt me natyrėn si e
drejtė natyrore, me njeriun si vepėr e pandryshueshme e Zotit, dhe universin
si argument i pėrkryer pėr krijimin e ekzistencės sė njeriut dhe natyrės.
Pjesė nga libri " Traktati mbi arsyen e
mendimit"
|