|
TINĖZISHT VDEKJA TĖ VODHI!
( Atdhetarit Sabit Veseli )
Kėta idealistė, kėta burra
tė dheut, qė as sot e kėsaj dite kurrė nuk u qanė pėr asgjė, qė Kosovės nuk
i ranė kurrė nė qafė, qė atdheun kurrė nuk e vodhėn, nuk e pėrēmuan, nuk e
zhgėnjyen, nuk e mashtruan, nuk e mohuan, qė emrin e shqiptarisė kurrė nuk e
pėrlyen, nuk e pėrdhunuan... Ata me stoicizėm tė paparė, mbi kurrizin e tyre
i duruan tė gjitha padrejtėsitė, dhe sot, tė margjinalizuar, tė lėnė mėnjanė
si antikitete qė nuk i hyjnė nė punė as vlerave muzeore... |
|
Lajmi pėr vdekjen tėnde mbolli trishtim nė
zemrėn time tė ndryrė, nė zemrat e miqve, tė shokėve dhe tė
bashkėveprimtarėve tė ēėshtjes sonė kombėtare.
Sabit vėllai!
Vdekja qė tinėzisht tė vodhi ishte edhe njė
goditje e rėndė pėr ne, ajo mori nga radha e kolonės sė madhe tė idealistėve
tė atdheut edhe njė ushtar Lirie... e po, duhet tė pajtohemi, kjo ėshtė e
vėrteta, duam apo nuk duam ne- jeta ėshtė e tillė dhe vepron pa dallime, pa
mėshirė, pa intervenime, pa anime e prapaskena!...
Me kėto copėza shkrimi pėr ty, Sabit, nuk dua qė
tė rėndoj mė tė dashurit tuaj, pėrkundrazi e ndiej si borxh qė nė emrin tim,
nė emėr tė shokėve tė vuajtjes, nė emėr tė atdhedashėsve tė tė kujtojmė, tė
lehtėsojmė dhembjen pėr ty dhe tė jemi pranė mė tė dashurve tuaj nė kėto
ēaste hidhėrimi, pėr tė mikluar sadopak plagėt e shpirtit tė tyre
liridashės.
Sabiti, qė i ri ishte pėrkushtuar pėr tė
njerėzishmen, pėr tė natyrshmen, pėr tė domosdoshmen siē ishte liria e
atdheut. Ai ishte i qetė, i urtė dhe fisnik, fliste rrallė, nuk i pėlqenin
fjalėt e tepėrta, adhuronte punėn konkrete, aksionet dhe veprimet nė shėrbim
tė atdheut, dhe pėr kėtė ai nuk tė falte. Ai nuk i duronte dot njerėzit e
papėrgjegjshėm qė paraqiteshin me pompozitet, prandaj herė-herė edhe
tregonte ashpėrsinė e formės sė tij tė veprimit, ani pse ai kishte njė
shpirt shumė tė butė e njerėzor. E veēanta e tij ishte energjia pėr jetėn,
ai nuk nėnshtrohej kurrė para sfidave, pavarėsisht nga ngjyrat e tyre qė
natyra na i kishte vėnė si sprova tė rėnda nė rrugėt e jetės. Ai nuk u luhat
as atėherė kur u arrestua, ai nuk u luhat as nė hetuesi, ai nuk u luhat as
nė burg gjatė vuajtjes sė dėnimit, ai nuk u luhat as kur mori lajmin e
hidhur pėr rėnien e vėllait tė tij Bahriut nė gjirin e tokės sė dashur tė
Kosovės...
Sabiti si ri do tė gjendej nė ballė tė
demonstratave tė viti 1981 nė Mitrovicė, ishte njėri ndėr organizatorėt
kryesorė tė tyre nė qytetin e minatorėve. Pastaj do tė pasojnė burgosjet,
hetuesitė e gjata, torturat ēnjerėzore, qėndresat heroike tė shokėve tė
idealit, ngritjet dhe pėrgatitje pėr rrugė dhe pėr shtigje tė gjata qė po na
prisnin!...
Ai kurrė nuk fliste nė vetėn e parė, ai nuk
thoshte kurė unė, ai gjithmonė thoshte shokėt!. Ky ishte njėri ndėr
virtytet e tij qė atė e bėnte tė respektuar ndėr shokė. Sabiti, gjatė rrugės
sė kėsaj jete kaq tė shkurtėr kishte pasur fatin qė tė takonte dhe tė
bashkėvepronte me shumė shokė liridashės, tė cilėt edhe nuk janė mė nė mesin
tonė, si: Afrim Zhitia, Fadil Vata e dhjetėra martir tjerė tė kombit.
Dhe erdhi njė kohė kur Sabiti me shumė shokė u
shtrėnguan qė me trastėn e halleve tė atdheut mbi supe tė merrnin rrugėt e
arratisjes, rrugėt e mėrgimit nė sy. Ata morėn kėto rrugė me zemėr tė
plasur, duke shkelur meridianėt e botės pėr ti dalė atdheut tė zhuritur nė
ndihmė dhe mbėshtetje morale, materiale dhe fizike. Sabiti me shokė,
rreshtuar nė organizatėn e LPK-sė, bėnė shumė pėr ēėshtjen e pazgjidhur
shqiptare, ata dhanė tė pamundshmen nė shėrbim tė ēlirimit tė atdheut. Tė
gjithė ata qė patėn dhe qė kanė nė gji dashurinė pėr atdhe pa dyshim se do
tė prehen tė qetė dhe krenarė pėr atė qė atdheut ia falėn, nė mesin e tyre
edhe Sabiti ynė!
Ėshtė kjo kategori idealistėsh, kategori e tė
dėnuarve dhe tė persekutuarve nga ish-sistemi jugosllav dhe shėrbėtorėt e
tij, tė sharė, tė fyer, tė lėēitur e tė izoluar me varfėrinė dhe trishtimin
e linēimit mbi kurriz, pa strehė e katandi... Kėta idealistė, kėta burra tė
dheut, qė as sot e kėsaj dite kurrė nuk u qanė pėr asgjė, qė Kosovės nuk i
ranė kurrė nė qafė, qė atdheun kurrė nuk e vodhėn, nuk e pėrēmuan, nuk e
zhgėnjyen, nuk e mashtruan, nuk e mohuan, qė emrin e shqiptarisė kurrė nuk e
pėrlyen, nuk e pėrdhunuan... Ata me stoicizėm tė paparė, mbi kurrizin e tyre
i duruan tė gjitha padrejtėsitė, dhe sot, tė margjinalizuar, tė lėnė mėnjanė
si antikitete qė nuk i hyjnė nė punė as vlerave muzeore... frymojnė nė mesin
e kėsaj shoqėrie, pa status tė definuar, nėse kjo kategori idealistėsh, qė
me gjokset e tyre rinorė mposhti muret e rėnda tė robėrisė, i takon nderit e
krenarisė sė atdheut, apo ishin dhe mbetėn tė mohuarit e atdheut?!...
Dhe vjen njė ditė kur ata ikin nė amshim, e ne
vetėm atėherė kujtohemi e themi: Ah, mes nesh paskan qenė e ne nuk i
paskemi vėnė re!...
Dhe vjen njė ditė kur ne duhet tė themi me shumė
dhembje, por edhe me shumė krenari, pėr Ju qė ju patėm, fjalėn e zemrės
nxjerrė nga thellėsia e shpirtit - jo pėr gjithkėnd!
Sabit burri, i lehtė tė qoftė dheu i tokės mėmė!
Fli i qetė me dashurinė e atdheut nė gji.
Me respekt tė pėrjetshėm pėr Ty dhe pėr tė
gjithė shokėt idealit.
10.8.2010
|
