Esad Toptani pasi ia dorėzoi Shkodrėn malazezėve me tė
gjithė trupat e Shkodrės, (shqiptare e turke), u largua nga aty duke kaluar
nėpėr Lezh dhe Milot, ku u pritėn me nderime ushtarake nga trupat pushtuese
serbe dhe u vendos nė Tiranė e nė Durrės. Njė javė mė vonė, nėn presionin e
Austro-Hungarisė dhe tė Italisė, mbi 1800 ushtarė turq u larguan me anije
pėr nė Turqi, pėrkundėr dėshirės sė Rusisė dhe aleatėve tė saj qė ato trupa
tė mbetėshin aty, pėr tė krijuar sa mė tepėr pėshtjellim dhe pėr t'i
shėrbyer qėllimit rus qė shteti shqiptar tė ngelte autonom nėn varėsinė e
Sulltanit.
Esat Totani, meqė ishte i lidhur me Serbo-Malazezėt pa
u penguar fare filloi tė ngrinte njė administratė mė vehte. Ky vepėrim
antikombėtar i Toptanit e koklaviti edhe mė tepėr ēėshtjen shqiptare dhe
qeverisė sė Vlorės po i paraqitėshin tashmė vėshtirėsi tė mėdha qė s'mund tė
zgjidhėshin dot aq lehtė as edhe nė kohė mė tė qeta. Kjo qeveri nuk kishte
ēka tė bėnte nė atė rrėmujė tė pėrgjakshme, kur Shqipėria e jugut, pėrveē
Vlorės dhe Beratit, ishte e pushtuar prej Greqisė, Shqipėria e veriut, prej
Serbo-Malazezvet, ndėrsa nė Shqipėrinė e Mesme, pas tėrheqjes sė ushtrisė
serbet, ngriti pushtetin e tij Esat Pashė Toptani.
Dihet mirėfilli se nė Konferencėn e Londrės qė i nisi
punimet mė 17 dhjetor 1912, fillmisht u vendos qė tė krijohet njė Shqipėri
autonome nėn sovranitetin e Turqisė, pa e pėrfillur kėshtu Pavarėsinė e saj
tė shpallur mė 28 Nėntor 1912 nė Vlorė. Si rrjedhim nė vazhdim, konferenca
nisi shqyrtimin e kufijve tė Shqipėrisė, nga fakti se ajo ishte pjesė e
Turqisė sė mundur nė luftė. Qė nė seancėn e parė nė parim u vendos qė
Shqipėria autonome tė kufizohej nė veri me Malin e Zi e nė jug me Greqinė,
ndėrsa mė 25 mars 1913 ajo pėrcaktoi kufijtė verilindorė, duke lėnė jashtė
Kosovėn dhe viset tjera etnike, tė cilat kaluan nga pushtimi osman, nėn
robėrinė serbo-malazeze. Derisa i zhvillonte punimet konferenca, shtetet e
Aleancės Ballkanike (Serbia, Mali i Zi, Bullgaria dhe Greqia) kishin
pushtuar me forcė pjesėn mė tė madhe tė tokave shqiptare.
Copėtimi i etnikumit shqiptar prej Konferencės sė
Londrės u bė shkak qė, nė disa qarqe shqiptare, tė ēfaqej pėrsėri ideja e
afrimit me Turqinė. Mendimi ishte se, vetėm me pėrkrahjen e kėsaj, mund tė
bashkohėshin prapė pjesėt e shkėputura nė njė shtet shqiptar autonom, me njė
princ mysliman nė krye, nėn mvarėsinė e Sulltanit. Nė fillim kjo ide kishte
njė pėrmbajtje politike, siē do t'a shohim mė poshtė, por pastaj u shndėrrua
nė njė fanatizėm fetar tė verbėr.
Esat Pashė Toptani, i cili pasi dorėzoi Shkodrėn u
vendos nė Tiranė e nė Durrės, desh t'a shfrytėzonte kėtė ide, jo me qėllimin
e bashkimit tė tokavet shqiptare - se ai ishte vegla e Serbisė, e Malit tė
Zi dhe e Greqisė - por pėr tė nxitur dhe shfrytėzuar fanatizmin fetar ndėr
Myslimanėt e Shqipėrisė sė Mesme. Synimi i parė i tij ishte qė tė pėrmbyste
qeverinė e Vlorės, pėr tė mbetur ai vetė zot i asaj copė Shqipėrie qė do tė
caktonte Konferenca e Londrės. Prandaj u vu tė bėnte propagandėn, shpifjet
dhe intrigat mė tė dobėta kundėr qeverisė sė Ismail Qemalit. Pėr t'i dhėnė
gjoja pushtetit tė tij njė formė "legale", Esati mblodhi nė Krujė, nga
gjysma e Majit 1913, njė farė "kongresi", ku ishin thirrur ca krerė fanatikė
prej Shqipėrisė sė Mesme dhe krahinave rreth e qark, si Dibėr, Mat, Lezh e
Kurbin. Atdhetarėt shqiptarė u munduan ta kundėrshtonin kėtė vepėrim
antikombėtar tė Esat Toptanit, qė po iu ndihmonte armiqve tė jashtėm dhe po
vinte nė rrezik edhe atė pjesė tė Shqipėrisė sė njohur nga Konferenca e
Ambasadorėvet. Disa krahina, si Elbasani, nuk dėrguan fare pėrfaqėsues tė
vetė nė Krujė; po edhe ata qė vajtėn prej anėsh tė tjera, nuk u bashkuan tė
gjithė me qėllimet ndjellakeqe tė Esatit. Megjithatė, ky gjeti njė rreth
bejlerėsh, agallarėsh e klerikėsh turkomanė, si soji i myftiut tė Tiranės
Musa Qazimi, pėr tė formuar me ta njė farė "kėshilli", i cili i lutej gjoja
Esat Pashės qė tė merrte nė dorė qeverimin e vendit deri sa tė vinte prej
Turqisė njė princ mysliman.
Ismail Qemali realisht ishte i pafuqishėm ta ndalonte
Esat Toptanin nė kėtė aktivitet pėrqarės, prandaj duke pas parasysh
shpėtimin e Shqipėrisė u pajtua qė ta ftoi Esatin nė qeverinė e tij duke i
dhėnė Ministrinė e Punėve tė Brendėshme. Ky e pranoi menjėherė kėtė pozitė
dhe vajti nė Vlorė, por gjithmonė me synim qė ta merrte kalanė nga brenda.
Fragment nga libri "Veprimtaria
antikombėtare e Esat Pashė Toptanit 1912-1920" |