|
Platoni nė veprėn e tij Symposion i jep fjalėn Sokratit i cili
thotė pak a shumė kėshtu:
po ashtu secila gjallesė, pėrderisa jeton,
emėrohet dhe shikohet si e njėjtė: p.sh. njė njeri qė nga fėmijėria e deri
nė pleqėri. Mirėpo edhe pse mban emrin e njėjtė, ai nuk mbetet i njėjtė,
pasi nė njėrėn anė ai pėrherė rigjenerohet, e nė anėn tjetėr ai humbet:
flokėt, mishin, eshtrat, gjakun dhe gjithė organizmin e tij fizik. Dhe kjo
nuk vlen vetėm pėr trupin por edhe pėr shpirtin: elementėt e karakterit,
zakonet, mendimet, kėnaqėsinė, vuajtjen, frikėn: tė gjitha kėto nuk mbesin
kurrė tė njėjta, porse njėra lind e tjetra ikėn. (Platoni 1958: f.
127 v.). Dhe nė kėtė qasje, temė filozofike, psikologjia, kur flet pėr
identitetin, e ka pėrvetėsuar kėtė. Identiteti kuptohet si pėrgjigje nė
pyetjen se kush jam unė apo dikush tjetėr. Kėshtu qė identiteti nė kuptimin
psikologjik i pėrgjigjet pyetjes sė kushteve (rrethanave) tė cilat e bėjnė
tė mundshme njė histori jete, nė perceptimin e vetes (unitetin e brendshėm
pavarėsisht ndryshimeve tė jashtme). Psikologjia pėrmes identitetit bėnė
rikonstruktimin e subjektit. Identiteti ėshtė i lidhur mirė edhe me procese
sociale. Kur kemi balancimin e identitetit personal me atė social, atėherė
flitet pėr njė integrim tė suksesshėm, por aty ku kjo mungon shpėrthejnė
krizat identitare. (Identität, Heiner Keupp, nė: Spektrum, Heidelberg 2000).
Duke u nisur nga vlerėsimet e ndryshme qė jepen na del se,
identiteti (apo identitetet) e individit ėshtė (janė) vetėperkufuzim(e) apo,
marrė nė kuptimin e ngushtė, si e kuptojmė pėrkatėsisht si e perceptojmė
vetveten. Identiteti a identitetet (pra si e shohim ne vetveten) japin
pėrgjigje nė shumė pyetje tė jetės duke filluar nė atė se cili ėshtė roli im
nė familje, cila ėshtė detyra ime apo kush jam unė e ēfarė jam unė apo kush
e ēfarė dua tė jem apo kush e ēfarė nuk dua tė jem. (Khs. Lexikon der
Psychologie, ed., Markus Antonius Wirtz, 2014, f. 2060).
Kėto vetėpėrkufizime kanė aspekte pozitive, pėrforcuese ose ato
janė negative dhe nėnēmuese, ato (identiteti apo identitetet) mund tė jenė
tė shėndosha ose jo tė shėndosha. Ato janė tejet ndikuese si impulse
modeluese dhe organizative pėr jetėn personale dhe pėrjetimet. Ato
realizohen sipas ligjit tė kausalitetit tė qėllimit (cakut). Dhe nėse dikush
ka pėrjetuar nė fėmijėrinė e tij inferioritetin, kjo do ta pėrcjellė edhe nė
moshėn e pjekurisė. Pra identitetet janė sa nxitėse po aq edhe kufizuese dhe
frenuese. Nganjėherė identitet janė ashtu thellė tė fshehura nė njeriun sa
qė sjelljet dhe pėrjetimet qė pasojnė nga ato mbahen pėr normale dhe reale.
Kėshtu njė shembull kemi veprėn e Kafkės Transformimi (1916) ku tregon pėr
transformimin e personazhit kryesor tė veprės Gregor Samsa nė njė insekt.
Pėrderisa personazhi i veprės mban veten pėr insekt, ai e kufizon veten nga
pjesėmarrja nė jetėn ndėr njerėzit. Identitetet kufizuese mund ta errėsojnė
gjithė jetėn sa i prekuri mendon qė nuk ka kurrfarė shansi pėr tė realizuar
jetė cilėsore.
Nė identitetet gjejmė pėrkufizimet unė jam njeri i cili (qė)
apo ne jemi popull i cili(qė)
. Kjo ėshtė njė pėrzierje e vendimeve,
interpretimeve, qėndrimeve, energjive, pozicionimeve dhe zakoneve. Kėto
identitete, pėrkatėsisht ndikimi i kėtyre identiteteve nuk duhet tė
nėnvlerėsohen sepse ato ndikojnė nė kuptimin e kausalitetit tė qėllimit
(nėse ka ndonjė cak). Njė identitet i caktuar e krijon ndikimin e vet.
(Dietmar Friedmann, ILP Psychoterapie und Coaching, Darmstadt 2013, f. 130
v.). Kėtu bėhet fjalė pėr ambiciet, realizimin e qėllimeve personale. Nėse i
vejmė vetes njė qėllim dhe elementet e identitetit personal janė negative,
kufizuese, atėherė realizimi i qėllimit ėshtė i paarritshėm. Si shembull
nėse njė studiues shqiptar, a ndonjė tjetėr, mendon dhe i ėshtė ngulitur
thellė kredoja se, Evropa kurvė ėshtė fajtore pėr situatėn ku gjenden sot
shqiptarėt, atėherė ēfarė pengese mund tė kanė kėta nė realizimin e qėllimit
tė kėtij populli pėr t`u bėrė pjesė e BE-sė? Ose nėse marrim shembullin mė
tė mirė gjatė historisė sė re, pra motot kufizuese qė pėrcillnin botėn e
Shqipėrisė komuniste, ku e gjithė bota gjykohej armike e vendit!
Identitetet nuk janė vetė pamje dhe mendime, por edhe fuqi
tėrheqėse pėr energjinė dhe organizimin jetėsor. Zakonisht, p.sh., njė
person akuzohet se ka dėshtuar pse ai ėshtė pėrtac dhe ka bėrė gabime.
Zgjidhja kėtu do tė ishte qė personi tė kėshillohet se ai duhet tė bėhet
punėtor i kujdesshėm e duke u bėrė i tillė do tė dalė fitues. Mirėpo kjo
nuk ndikon nėse edhe mėtutje personi nė fjalė thotė unė jam humbės
kėshtu
qė me gjithė pėrpjekjet ai pėrherė do ta bėjė gabime e do tė jetė i
pavullnet.
Po cilat janė kredot, pritjet dhe identitetet qė ndikojnė nė
perceptimin e vetvetes, vetėdefinimin dhe jetėn e shqiptarit sot? Kėtu pa
dashur tė japim shembuj, mendojmė se ato janė tė shumta e qė lidhen me
paragjykimet qė kemi si individė dhe si popull ndaj jetės dhe raporteve
ndėrpesonale nė pėrgjithėsi. Dy shembuj i cekėm mė lart sa pėr ilustrim.
Njohja e tyre ėshtė vendimtare edhe pėr atė se si e shohim jetėn, veprimet
tona, sjelljet, punėn, si mund t`i ndryshojmė ato, dhe a mundemi t`i
ndryshojmė ato, nėse po, ēfarė duhet tė ndryshojmė
Pėrderisa dikush mendon
dhe thotė unė nuk jam atraktiv
ai mbetet i tillė sepse identiteti i
fiksuar si i tillė ka ndikimin e vet dhe pėr tė kaluar nga identiteti i
kufizuar e negativ nė atė pozitiv duhet vepruar nė riorganizimin dhe
riprogramimin neurologjik.
Nė fakt pėr tė nxitur mendjen pėr t`u kujtuar se cilat janė
kredot qė e pėrcjellin botėn e shqiptarit pėr pyetjet e ndryshme jetėsore,
duhet shtruar pyetja se cilat janė ato kredo nė raport me vetveten, unit
personal, ndaj botės qė e rrethon, jetės qė e zhvillon?
Mė tej cilat janė aspektet identitare tė homo albanicus-it? Sa
luajnė rol kėto nė pritjet qė i ka ai si subjekt dhe pjesė e shoqėrisė por
edhe nė arritjen e qėllimeve sa personale po aq edhe kolektive? A ka nevojė
homo albanicus pėr njė riorganizim dhe riprogramim neurologjik nė aspekte tė
caktuara jetėsore nė raport me identitetin e tij si person por edhe si pjesė
e shoqėrisė?
Dhe nė fund nėse homo albanicus nuk ėshtė i hareshėm nė jetėn qė
jeton (si individ dhe shoqėri) a nuk duhet qė i tė bėjė hapin pėr tė
ndryshuar diēka pėr vetėrealizim dhe mirėqenien shoqėrore? Si arrihet kjo?
Ku duhet tė fillohet? Cili ėshtė caku? Hareja? Mirėqenia sociale? Paqa,
liria
si tė arrihen kėto? Duhet t`i bėjmė vetė apo duhet tė presim kėto tė
na dhurohen?
Cilat kredo po e pengojnė homo albanicus-in nė zhvillimin e
identitetit tė tij personal dhe kolektiv?
|
