|
Askush le tė mos shpresojė se u takoj
mburracakėve qė bezdisin kur rrėfejnė pėr bukuritė e vendlindjes sė tyre,
nuk jam as nga ata qė i madhėrojnė ngjarjet dhe bėmat e bashkėvendėsve tė
tyre, sa tė bėhet se ēdo gjė fillon e mbaron te djepi ku ata kanė bėrė gjumė
si foshnjė, se rrethi mė i rėndėsishėm hapėsinor i kėsaj bote pėrfshin vetėm
rrugicat ku ata kanė lozur si fėmijė, ku ata janė rritur duke dėnesur nga
pikėllimi apo duke flatruar me krahėt e lumturisė. Shpresoj tė mos jem as
nga ata qė shtrojnė pėrpara jush pėlhurėn e sė kaluarės sė vet, duke u
orvatur ta shpallin atė si kohė, e cila doemos duhet mbajtur mend edhe nga
tė tjerėt, pra tė mos jem nga ata qė kalendarin e vet duan ta vulosin nė
kujtesėn mbarėnjerėzore si ditėnumėrim me peshė tė veēantė, qė tė bukurėn nė
vetvete dhe rrethinėn ku kanė jetuar duan ta ngrenė nė rrafshin e pronės sė
tė gjithė njerėzimit, sepse qėmoti e kam kuptuar se nė kėtė botė ēdo gjė do
tė mbetej e bukur dhe mahnitėse, e freskėt dhe e virgjėr, sikur te njeriu tė
mos rritej ajo bimė e brendshme e shqetėsimit, e pikėllimit, e dhembjes, e
cila lėshon degėt e veta dhe tėrė atė hijeshi natyrore qė na rrethon, tėrė
bukurinė qė bartim nė vetvete, e mbulon me pėlhurėn e tė shėmtuarės. Andaj
edhe nuk e kam ndėr mend tė merrem me zbėrthimin e ndjenjave qė bartin nė
vetvete ata qė u rritėn dhe vdiqėn kėtu, nuk bėj krahasim mes bukurive
natyrore tė vendlindjes sime me cepat e tjerė tė kėtij planeti, nuk vė
pėrballė fshatarėve tė mi banorėt qė kam parė dhe takuar nėpėr vendbanimet e
tjera, sepse e di se fshati ku kam lindur dhe jetoj, se ajo hapėsirė ku
vogėlsia njerėzore pėr ēdo ditė pėrballet e ballafaqohet me pyjet e dendura
dhe kodrat e larta, ėshtė po aq e veēantė sa edhe cilido person i kėsaj
bote, ku lindin e vdesin njerėzit, ku ėndėrrimtarė e tė pashpresė ecin nėpėr
jetė duke iu afruar cak tė njėjtė. Qysh tani po ua them se vendlindjen time
gjithnjė e kam pėrjetuar si njė shėmti trishtuese, si njė hapėsirė ku tė
sotmen e ngulfat e kaluara, ndėrsa tė ardhmen e mbulon mjegulla e
paqartėsive. E di, ju tani do mė pyesni se ku e shoh tė shėmtuarėn nė ato
male, nė ato pllaja, nė atė kodėr ku janė muruar kullat qindravjeēare, e di
se ju qė tani doni ta dini se si ėshtė e mundur qė njeriu tė shpallė tė
shėmtuar ato shpatije ku jeton dhe pse nuk kėrkon ndonjė vendbanim tjetėr
nėse nuk ndihet mirė aty ku e pėrkėdhelin agimet e ditėve tė ardhshme.
Kėrkoj nga ju tė mos nguteni me pyetjet, tė ruani gjakftohtėsinė, e,
ndėrkohė, unė do t.ju rrėfej pėr trishtimin, dhembjen dhe pikėllimin qė me
shekuj kanė pllakosur kullat e fshatit tim, e nga buron ajo shėmti acaruese,
e cila nuk mund tė shihet, por mund ta ndiesh njėsoj si lėkurėn e trupit.
Pra, kur them se vendlindja ime bart njė shėmti tė frikshme, nuk e kam
fjalėn pėr natyrėn qė e rrethon, sepse ajo ėshtė aq e bukur dhe e veēantė sa
edhe tė gjitha hapėsirat e tjera, por pėr mėnyrėn si atė e shijojnė, si atė
e pėrjetojnė banorėt e fshatit tim, tė cilėt janė shtatlartė, malėsorė me
fytyra tė mprehta dhe, gjithashtu, nuk mund tė shpallen tė shėmtuar. Edhe
kullat e radhitura nė atė luginė, tė vendosur mes dy kodrave, janė ndėrtuar
me shije tė veēantė, tė gjitha kanė Odėn e Burrave dhe atė tė fėmijėve,
janė tė rrethuara me avlli dhe kopshte; nga ēardakėt e tyre mund tė shohėsh
luginėn ku bashkohen dy lumenjtė dhe ku shtrihet Shkupi, pyjet rreth fshatit
janė tė dendur me drunj, arat e pakta janė tė punuara kujdesshėm, shprehin
pėrkujdesjen e atyre qė e dinė se toka edhe tė ushqen edhe tė ha. Vetėm
kasollja e fallxhores sė ndjerė, Fatkės, e cila ndodhet pranė rrugės nė
perėndim tė fshatit, e qė lidh xhaminė me Kroin e Sylbinecit, del jashtė
simetrisė sė lagjeve tė fshatit, vetėm ajo dallon nga kullat e tjera tė
mirėmbajtura me kujdes, sepse ka vite qė askush nuk ia ēel derėn dhe e ka
mbuluar kullosa. Oborri i saj dikur ishte njė lulishte e bukur, e cila u
shkretua nga koha kur vdiq pronarja qė kujdesej pėr atė kopsht ku tė bėhej
se ēelnin lulet mė tė bukura tė kėsaj bote. Pasi pėrmenda lulet, shtoj edhe
atė se magjistarja Fatkė, e para, solli nė fshatin tonė farėn e xhunxhulkave
me nga njė vijė tė kuqėrremtė nė ēdo petale, e cila shumė shpejt u bė lulja
mė e dashur pėr nuset e fshatit dhe vetėm atė e vinin nė vesh nė ditėt
festive, apo kur shkonin nėpėr dasma. Por, tani nuk do tė lejoj tė mė
rrėmbejė pėrshkrimi i kėsaj kasolleje, aq mė pak dua kėtė rrėfim ta filloj
me vendbanimin tani mė tė shkretė tė Fatkės, me atė shtėpi tė mbuluar nga
kullosa, e cila bart me vete njė trishtim tė heshtur e qė i ēon fshatarėt tė
mos shkojnė te kroi nga kjo rrugė, por nga ajo anėsorja, apo, kur e kanė tė
domosdoshme tė kalojnė andej, e shpejtojnė hapin kur arrijnė pranė saj,
thuajse duan sa mė shpejt tė largohen nga diēka ndjellakeqe qė ėshtė
strehuar nė atė kasolle ku dikur jetonte Fatka. Andaj, pra, nėse nuk
llogarisim kasollen e shkretė ku dikur kishte jetuar Fatka, ēdo gjė nė fshat
dhe rreth tij ėshtė nė njė harmoni thuajse tė pėrkryer.
Pjesė nga romani "Vitet e urithit"
|
